NEBŪK ATSISKYRĖLYS

Tarmas mokyklyta

Palmira KERŠULYTĖ

Kupiškėnų tarmaj yr daug žodžių su priesagu -ėlys, -ė. Šitokiais žodžiais pavadinam žmonas, katrė nelabai tikį, vėlnio nešti ir pamesti, vis jiem kokia prokabarkštis yraj, ir kvit, nenoria dirbtėn, geriau išgėrt ar tėp kur pasvolkiotėn. Tokių iš pupų nevarytum, o pinigų noria. Tik susdėk su šlevandru, toj minkėsnas volios žmogų išvas iš kėlio.

To mono kaiminkėla tikra apdujėla, kad padūko, kė mum pirmiem molkų atovežė. Lėžuvis jilgas, ji visa moto, visa žino. Neduok svieti, koks tas jos vyrėlis apkiautėlys, nepakrutas neprašytas. Voikšto toks negražus, nesiskutįs, tikras apšėpėlys. Šitas apsmurgėlys ir šokt nemoka. Jo tavas ot vyras buvo, gražu pažiūrėtėn, o mat sūnus toks apsniūkėlys (apsilaidėlys). Ir zėkis išdykėlys buvo, atomanu, mono tėvėlio ylalį povogė. Kad ir aš jauna buvau išdūkėla, tai vis kokių štukų padirbdavau. Apė mum abu ir sakydavo, kad iš šitų pajodžargų gerų gaspadorių nebus.

O ir jo bobala tokia tingina, apsimynala, nesustorsi kėp žmogus su tu apštokėli, jynai savo voro, ir gotava.

Paibelys žino, gol ba raikalo či či či apkalbajau kaimynėlius, mat kad ir jė abudu, ir vaikai unt sveikotos tokė išsišiepėliai (paliegėliai), vis tunkiai sirginėja. Kas ti kad suspyksi su kaimynais, tadu atgiminy, būsi kėp koks atsiskyrėlys, kėp švintas Simonas stulpinykas. Kartais ir alaus nenusmokavoji, gėrų nupeiki, o prostų išgiri. Kė pats gėras, tai ir kitų neniekini.

Geriau atspėkitat, kas gi čia išdžiūvala sukėpala aina keliu dainuodama (smuikas).

Jurgitos Žiukaitės nuotrauka