Jau šeštus metus Alizavoje gyvenantį žadeikietį Alvydą Joną Einorį vietiniai žmonės pažįsta kaip elektriką, kuris visada vaikšto basomis.
Pasikalbėjus su Alvydu Jonu paaiškėja, kad tiek gyvenimo būdas, tiek neatskleisti gabumai ir pomėgiai priverčia išsižioti net didžiausią skeptiką. Pats vyras mano niekuo nesiskiriantis nuo eilinio žmogaus ir tikina, kad nėra talentingas, reikia tik noro ir darbo.
Vilė LEŠČINSKIENĖ
Tėvų mokykla
A. J. Einoris – ūkininkas iki pat šaknų. Kadaise filosofiją Kaune studijuoti bandęs vyras po poros metų suprato, kad tai – ne jam. Vėliau mokėsi radioelektronikos, elektrotechnikos. Tėvai buvo seni, o jis vienturtis, turėjo padėti tėvams ūkyje. Kaip jis pats sako, darbas darbą vijo. Dabar jau 27 metus A. J. Einoris verčiasi iš grūdinių kultūrų ūkio. Ilgametę žemės ūkio patirtį turintis vyras sakė per tiek metų sukaupęs nemažą inventorių, o ir ūkininko darbas jam – ir verslas, ir gyvenimo būdas. „Susikuri sau darbo vietą, sumoki mokesčius ir niekas nevadovauja, – teigė ūkininkas ir pridūrė: – Viskas brangsta, investicijos didėja, bet kai parduodi grūdus, atsiperka.“
Vyras moka austi ir siūti. Šių darbų A. J. Einoris išmoko iš savo amžinatilsį mamos. Pašnekovas tikino, kad audimo staklės visuomet buvo šalia nuo pat vaikystės. „Mamai padėdavau rietimus vynioti, šeivas privyti, verdavau skietą. Dvi poras siūlų kol priveri, praeina dvi dienos. Mama per pusantro mėnesio priausdavo apie 30 metrų audinių. Lovatiesės, staltiesės, rankšluosčiai, užuolaidos – visi aštuonnyčiai audiniai“, – mena žadeikietis.
Pašnekovas nuo pat mažens mamai talkino ir siuvant. „Buvau piemuo, kai pradėjau kreivoti su siuvimo mašina. Padėdavau mamai siūti pagalvių užvalkalus. Ir dabar, jei medžiagos turiu, pasisiūti ne bėda. Galiu ir patalynę, ir darbinius drabužius susikurti. Maišus taip pat užsilopau su siuvimo mašina“, – dėstė vyras. A. J. Einoris sakė, kad jei kiltų gera idėja, nevengtų išbandyti ir dekoratyvinį siuvinėjimą.
Pasidaro pats
Rodos, vyras žengia koja kojon su šiuolaikine tvarumo mada. Pašnekovas save vadina „lopiku“. Kam išmesti, jei gali pataisyti, perdaryti. O tai Alvydas tikrai moka.
Tiek užsilopyti, tiek sugedusią elektroniką sutvarkyti – ne bėda. Medžiagomis švaistytis ir kaskart naują pirkti nėra reikalo, ypač kai pats gali pasidaryti.
Statyba jam taip pat nesvetima. Nagingas vyras parodė klėtį, kurią pastatė savo rankomis, ir tai padarė nebe pirmą kartą. „Ši klėtis stovėjo mano sodyboje Žadeikiuose, pamiškėje. Tai mano prosenelio ir senelio klėtis. Pirmąsyk perstačiau ją į kitą to paties kaimo sodybą, dabar – persistačiau čia“, – pasakojo A. J. Einoris.
Viską jis pasidarė vienas savo rankomis: ardė, statė, pats susivežė rąstus, išpjovė langeliams stiklus ir juos įdėjo. Šitaip vyras pasistatė ir pirtelę, o dabar, jei gautų medienos, sakė, neprošal būtų ir dar vieną klėtelę susiręsti.
Pomėgių pašnekovas teigė turintis daug ir įvairių. Vienas jų – kambarinių gėlių auginimas. „Gėlėms reikia daug darbo, meilės ir chemijos išmanymo“, – savo pomėgį apibūdino pašnekovas.
Jo namus ir kiemą puošia apie 70 vazoninių gėlių. Kapų gėlių taip pat vyras neperka, jas geba užsiauginti pats. Gėlių mylėtojas laukia vasaros, kada pradės sodinti gėlynus. Tada, kai jie sužys įvairiaspalviais žiedais, darys jų nuotraukas. Fotografuoti mėgstantis vyras parodė savo nuotraukas – jo įamžintos gėlės atrodo lyg atvirukai. Viena nuotrauka jam pati mieliausia – ten užfiksuotas Alizavos miestelio vaizdas iš viršaus. „Kadaise krėčiau kaminą ant baro stogo ir pagalvojau, koks gražus vaizdas, kodėl nenufotografavus?“ – besidarbuodamas sumąstė vyras, taip pat mėgėjiškai filmuojantis bažnytinius renginius, keliones.
Nepaklysta natose
Vyriškis jaučia muzikos trauką. Ne tik groja, bet ir dainuoja popmuzikos, kantri stiliaus kūrinius. Šis pomėgis gelbsti ir esant nemigai: būna naktų, kai iki pat saulėtekio groja. Muzika A. J. Einoris susidomėjo būdamas abiturientas. „Namuose visada buvo akordeonas, tik aš į rankas jo imti nenorėjau. Muzika susidomėjau paskutiniais mokslo metais, labiausiai domino elektroniniai instrumentai. Baigęs mokyklą 1991 metais įsigijau sintezatorių „Venta“, – sakė groti mėgstantis pašnekovas.
Muzikalus Alvydas Jonas giedojo ir bažnyčios chore. Ten giedodamas ir balsą pralavino, ir klavišiniais instrumentais groti išmoko iš vargonininko Stanislovo Kaminsko. Pašnekovas bažnyčioje sakė nebegiedantis (tai darė 21 metus), bet kai nustojo giedoti, perėmė varpininko pareigas. „Dabar groju tik namuose. Svajoju apie muzikinės grupės įkūrimą, deja, norinčių prisidėti prie mano sumanymo nėra“, – su apmaudu kalbėjo A. J. Einoris.
Šiuo metu jis mokosi groti elektrine gitara. Viešumoje muzikantas dar nedrįsta pasirodyti. „Tai mano hobis nekomerciniais tikslais“, – teigė A. J. Einoris.
Pažinti dangų
Pačia didžiausia aistra Alvydas Jonas vadina astronomiją. Ja domėtis pastūmėjo noras pažinti dangų. „Kai buvau mažas, miegas rytais neimdavo. Su tėvu tada išeidavome šerti gyvulių, būdavo tamsus, giedras dangus. Įdomu buvo tas žvaigždėtas fonas. Kai mokykloje perskaitydavau vienuoliktokų tvarkaraščius, matydavau, kad jie turi astronomijos pamokų. Vien dėl to nusprendžiau baigti vidurinį mokslą, kad galėčiau pasimokyti šio dalyko“, – prisiminė pašnekovas.
Jau daug metų vyras dangų stebi su profesionaliais optikos prietaisais. „Beveik kiekvieną naktį šąlu pirštus prie teleskopo ar žiūronų. Iš patirties galiu pasakyti, kad kiekvienas dangaus raštas keičiasi kas tris mėnesius. Zenite šiuo metu spindi Didieji Grįžulo Ratai, o pietvakarinėje pusėje beatsisveikinantys žiemos žvaigždynai. Per vasarą jie bus nematomi. Vasaros danguje, rytų pusėje, matyti vasaros trikampis: trys ryškiausios Gulbės, Erelio ir Lyro žvaigždynų žvaigždės. O mėnulis per teleskopą matyti su visomis duobutėmis“, – pasakojo dangaus stebėtojas.
Didžiausia vyro svajonė – susitikti ir pabendrauti su kita civilizacija. A. J. Einoris domisi mistine bei moksline literatūra ir tiki, kad mes beribėje kosmoso erdvėje tikrai nesame vieni.
Gyvena sveikai
Spalvingo gyvenimo būdo šeimininkas propaguoja vaikščiojimą basomis. „Kiek atsimenu, nuo pat mažų dienų jaučiau karštį kojose. Niekas manęs neįkalbėdavo apsiauti. Ir taip jau visą gyvenimą. Nesigėdiju nei į seniūniją nueiti, nei į biblioteką, nei į parduotuvę. Basas einu net per ražieną – yra speciali technologija, kurią taikydamas nesusibadau kojų“, – atskleidė sveikuolis. Pašnekovas džiaugiasi, kad per visą gyvenimą nebuvo nei pėdų susižeidęs, nei gyvatės sutikęs. O kai žiemą reikia dviratį minti, kad kojos nešaltų, aunasi kaliošus. Turi ir mašiną, bet su ja retai važiuoja. Dviratis – daug mielesnė transporto priemonė.
Pašnekovas tikino atsisakęs pridėtinio cukraus. Pradėjęs domėtis cukraus daroma žala, A. J. Einoris nutarė jo išvis nebevartoti. Pirmos dvi savaitės esą buvo labai sunkios, bet dabar vyras sakė išmokęs pajausti tikrąjį saldumą.
Vienas, bet ne vienišas
Dabar Alvydas Jonas gyvena vienas. Nėra nei brolių, nei seserų, abu tėvai mirę. „Šiandien kuriu gyvenimą pavadinimu „Kai pasaulyje lieki vienas“, – filosofiškai kalbėjo pašnekovas. Pasidomėjus, ar vienam gyvenant nepritrūksta moteriškų rankų, vyras teigė, kad viskam ateina savas laikas. „Gaminti maistą moku, daržą ravėti moku, tvarkytis – irgi. Net ir kiaušinius Velykoms nusidažiau. Širdyje nesu vienišas, turiu draugę, ji gyvena Telšių rajone. Mus suvienijo bendras pomėgis – astronomija“, – prasitarė A. J. Einoris.
Vilma | 2019-05-21
|
Skaičiau ir gerumu dvelkė visas žmogaus pavaizdavimas.Daugiau suraskit tokių žmonių, nuoširdžių,nesugadintų.
Žadeikietė | 2019-05-17
|
Neapaprastas savo paprastumu. 100 amatų meistras, neatsisakantis pagelbėti , paaiškinti, išklausyti. Mes didžiuojamės ir labai džiaugiamės, kad turime savo gerąjį Alvydą-auksinių rankų ir auksinės širdies žmogų .Sveikatos jam ir Dievo palaimos !
Labas vakaras. | 2019-05-17
|
Gražus straipsnis.
Manau | 2019-05-17
|
Va apie kokius žmones reikia rašyti. Malonu sužinoti, kad dar yra tokių.