Valentinas MITĖ
Volodymyras Zelenskis tapo Ukrainos prezidentu. Daug kas Lietuvoje piešia pasaulio pabaigos scenarijų – esą Zelenskis yra beveik Kremliaus projektas ir Ukraina vėl grįš į Rusijos priklausomybę. Su šiais scenarijais, kurie šiuo metu yra kaip spėliojimai, nenorėčiau sutikti, nes tam nėra pagrindo.
Kas gi atsitiko ir kodėl?
Visų pirma, Ukrainoje įvyko demokratiniai rinkimai. Vakarų stebėtojai jokių rimtų pažeidimų nepastebėjo. Tai jau savaime yra pasiekimas, rodantis, kiek toli Ukraina pažengė, palyginti su Rusija, Baltarusija ar Kazachstanu.
Petro Porošenka, vadovavęs šaliai po Maidano, beviltiškai rinkimus pralaimėjo. Kodėl?
Neabejotinas faktas, kad Ukrainos rinkėjai pavargo nuo korupcijos, nuo karo ir ūkio stagnacijos. Jeigu karą sukėlė Rusija, tai oligarchų valdymas yra Ukrainos vidaus problema, su kuria žadėjo susidoroti P. Porošenka, bet šioje sferoje labai mažai ką nuveikė. Beje, ir pats P. Porošenka yra vienas turtingesnių oligarchų. Jeigu Zelenskis dažnai vadinamas „komiku“, tai P. Porošenka „šokolado karaliumi“. Manyčiau, kad abu epitetai yra nereikalingi ir netinkami. Ir Porošenka, ir Zelenskis yra politikai, einantys pačias aukščiausias pareigas valstybėje.
P. Porošenka šiandien dažnai pateikiamas kaip vienintelis politikas, kuris gali išgelbėti Ukrainą nuo Kremliaus. Tačiau jis dirbo ir V. Juščenkos, ir V. Janukovičiaus vyriausybėse. Jis tikrai yra politikos senbuvis, turintis labai didelę patirtį, nebūtinai teigiamą. Tačiau jis palaikė Maidaną, jo valdymo metais sukurta Ukrainos kariuomenė, ukrainiečiams suteiktas bevizis režimas vykti į Europos Sąjungą. P. Porošenkai valdant Ukrainos bažnyčia tapo nepriklausoma nuo Maskvos ir vien šiuo žingsniu jis įėjo į istoriją.
P. Porošenka tik neįvykdė savo pažado baigti karą ir pagerinti eilinių žmonių gyvenimą.
Aišku, karo baigtis priklauso nuo Kremliaus, bet P. Porošenka buvo pažadėjęs karą baigti per kelis mėnesius. Karas tęsiasi nuo 2014 metų, beveik tiek pat kiek TSRS karas su Vokietija. Dar daugiau, korupcija palietė ir pirkinius kariuomenei, to negalėjo atleisti nei kariai, kasdien kovojantys fronte, nei žuvusių ar sužalotų karių artimieji. Todėl nieko keista, jei dauguma kariuomenės balsavo už Zelenskį. Bendrai vertinant, P. Porošenka turėjo didžiausią neigiamą reitingą iš visų kandidatų. Su tokiu reitingu net neįmanoma svajoti apie pergalę.
Aivaras Abromavičius, buvęs ministru P. Porošenkos vyriausybėje ir atsistatydinęs dėl šalyje neįveikiamos korupcijos, yra pareiškęs, jog Zelenskis yra „tuščias popieriaus lapas, kuriame galima rašyti daug ką“. Tai reiškia, jog apie Zelenskio veiksmus bus galima bent pradėti mąstyti, kai jis paskelbs savo komandą. Kai buvo rašomas šis straipsnis, nieko konkretaus apie tai dar nežinota. Spėlioti galima visaip, bet Zelenskis atsidūrė labai konkrečioje situacijoje ir jo veiksmai bus tos situacijos nulemti. Tai nesibaigiantis karas, beveik nevaldoma korupcija ir ūkio krizė.
Zelenskis pažadėjo daug dėmesio skirti kovai su korupcija bei oligarchais. Sunku prognozuoti, kuo tai baigsis, tačiau būtent dėl korupcijos Ukrainą labiausiai ir kritikuoja Vakarų partneriai, o oligarchų įtaka labiausiai piktinasi Ukrainos rinkėjai.
Kol kas Zelenskio veiksmai yra ribojami šalies parlamento, kuriame daugumą turi P. Porošenkos šalininkai bei tautinės pakraipos politikai. Daug kas gali pasikeisti po parlamento rinkimų rudenį, bet iki to laiko Zelenskis turi suformuoti savo politinę jėgą.
V. Zelenskio pergalė visiškai atitinka pasaulines tendencijas. Juk ir Donaldas Trampas buvo pramogų verslo žmogus, o pasaulyje vyksta sukilimas prieš politinius elitus.
Ir dar viena detalė. Kremliaus propagandistai dabar praranda galimybę kaltinti Ukrainą antisemitizmu. Juk V. Zelenskis yra kilęs iš Ukrainos žydų šeimos. Kad šis faktas nebuvo panaudotas prieš jį per rinkimų kampaniją, taip pat rodo visuomenės brandą.
V. Zelenskis Ukrainoje švenčia triuškinančią pergalę. EPA-ELTA nuotr.
