GENOVAITĖ SEMIA GYVENIMĄ PILNOMIS SAUJOMIS

Kupiškietė Genovaitė Malakauskienė – kūrybiška ir gyvenimą mylinti moteris. Ji sakė, kad yra meilės migrantė. Kartu su vyru įsikūrusi Latvijos pasienyje, Kukulių vienkiemyje, straipsnio herojė juokavo, kad turi nuosavą kaimą, bet į gimtąjį Kupiškį atvažiuoja dažnai: čia ir žmonės geresni, ir dangus giedresnis, be to, jos darbelių pamokų laukia Trečiojo amžiaus universiteto studentai.

Vilė LEŠČINSKIENĖ

Sentimentai gimtajam kraštui

Su Genovaite susitikome Kupiškio trečiojo amžiaus universitete, kur pamokai baigiantis moterys tvarkėsi ir ruošėsi namo. „Šiandien darėme atvirukus. Smagu dirbti su tokiomis mokinėmis“, – šypsojosi moteris.
O ir jos mokinės atsiliepė tik gražiai: Genovaitė tikras idėjų vulkanas.

Kalendoriaus lapelius pašnekovė panaudoja kurdama darbus. Kompoziciją dekoruoja gėlėmis iš zefyrinio molio.

Pasiteiravus, ar dažnai ji čia lankosi, moteris sakė atvažiuojanti, kada tik galinti. „Turiu darbą, esu apklausų atlikėja. Darbo laikas neapibrėžtas, tai atlikusi užduotis galiu turėti laisvadienių. Mėgstu darbą su žmonėmis. Ir čia esu tarp žmonių. Man smagu į Kupiškį atvažiuoti. O pats geriausias atlyginimas – tai rezultatas, kurį atspindi savarankiškai po pamokų sukurti darbai. Matau, kad žmonėms įdomu: parodau, pamokau ir jiems tai išlieka. Kitąsyk atveža, pasirodo savo namuose padarytus darbelius. Man patinka save atiduoti kitiems“, – tvirtino Genovaitė.

Kupiškio kraštas visuomet išliks jai artimas. Čia gyvena Genovaitės mama bei teta, kurią ji vadina savo antrąja mama. „Ketverius metus nebegyvenu Kupiškyje, bet pas mamas atvažiuoju dažniau, nei kai gyvenau visai šalia“, – juokėsi pašnekovė.
Gimtojo miesto, anot moters, niekas nepakeis. „Čia mano draugai, pažįstami, buvę kolegos. Kupiškyje gyvena labai geri žmonės. Darbo reikalais lankydamasi pastebėjau, kad Pasvalyje daugiau piktų žmonių. Biržuose – geri, bet ne tokie, kokie gimtajame krašte“, – išsakė įžvalgas pašnekovė.

Genovaitė atskleidė užpraeitų ir praėjusių metų velykinių darbelių idėjas.

Pasak jos, gimtasis miestas labai tvarkingas ir gražus. Tik gaila, kad jis panašėja į kitus miestus ir šablonėja. „Kai pasižiūriu į dabartinę L. Stuokos-Gucevičiaus aikštę, ji tokia plika, niūri, be medžių. Norėtųsi, kad Kupiškis būtų išskirtinis, o ne panašėtų į kitus miestus“, – mintis dėstė kupiškietė.

Šiandien ji gyvena Biržų rajone, Kukulių vienkiemyje. „Gyvenu ant Nemunėlio kranto. Juokauju, kad turime nuosavą kaimą“, – sakė Genovaitė.
Kitoje Nemunėlio pusėje – Skaistkalnė, Latvija. Kadangi kaimyninė šalis jai kone ranka pasiekiama, straipsnio herojė dažnai ten lankosi.

Amžina kūryba

Genovaitė sakė, kad yra žingeidi. „Mėgstu išradinėti išrastą dviratį. Turiu ir noriu viską išmėginti. Kuriu tai, kas tuo metu yra gražu, ir tai padarau maksimaliai idealiai. Greičiausiai tokį pajautimą paveldėjau iš mamos. Kai buvau maža, mano mama, nebaigusi jokios dailės mokyklos, nupiešė man katino kaukę. Tas katinas buvo toks tikroviškas, kad dar ir dabar atsimenu. Nepamirštu ir jos siuvinėtų kilimų. Jie tokie dideli dideli ir siuvinėti kryželiu. Pastebiu, kad ir mano anūkė seka mano pėdomis. Ji gabi rankdarbiams, turi didelį norą ir padeda man kurti. Bent pamainą užsiauginsiu“, – džiaugėsi pašnekovė.

Sena žvakidė moters rankose virsta jaukia interjero puošmena.

Šiuo metu Genovaitei prie širdies mišrios, skrebinimo ir kartonažo technikos. Dar labai patinka kurti gėles iš zefyrinio molio ar iš foamirano. Šių technikų moteris išmoko Rygoje, Scrapbooking.lv studijoje. Kadaise viešėdama kaimyninėje Latvijoje Genovaitė netyčia pamatė skelbimą ir nusprendė nuvažiuoti į šią mokyklą. Ši auksarankių kalvė kūrybišką moterį taip sužavėjo, kad dažną savaitgalį važiuoja ten ne tik ko nors naujo išmokti, bet ir pasisemti energijos ir geros nuotaikos. „Pomėgis nepigus, tačiau geros emocijos, gyvenimo džiaugsmas viską atperka. Susirenkame visos labai energingos, motyvuotos. Čia atvyksta dėstytojai iš Estijos, Graikijos, Ukrainos, Lenkijos. Jekaterina Kardimonė, studijos savininkė, yra labai nuoširdi mokytoja. Išduos visas paslaptis, patars, kaip geriau“, – gerų atsiliepimų apie mokyklą negailėjo moteris.

Pašnekovė teigė, kad skirtis su savo darbeliais sunku. Parduoti nemėgsta, nes tai įpareigoja. Geriau padovanoti. „Į savo darbelius įdedu visą save. Kartais net naktį nubundu iš miego ir mąstau, kaip darysiu savo būsimą darbelį. Nesuprantu, kaip kiti žmonės negrabiai padaro kokį rankdarbį ir jį įkelia į virtualią erdvę. Man labai nemalonu į juos žiūrėti. Jei nutariu daryti, tai šimtu procentų“, – tvirtai manė kūrėja.

Visą laiką kuriančios moters namuose šiandien verda velykinių dovanų gamyba. Kokios dovanos laukia giminaičių ir draugų, pašnekovė neišdavė. „Jei per šventes atvažiuočiau su kiniškais niekučiais, draugai ir giminės manęs nesuprastų“, – teigė savo kūrybos darbais artimuosius džiuginanti Genovaitė.

Kiemo sargas Anupras, prie vartų pasitinkantis visus Kukulių vienkiemio svečius. Už jo – stebuklingas namelis, kuriame saugoma daugiau nei 500 taurelių kolekcija.
Nuotraukos iš asmeninio Genovaitės Malakauskienės albumo

Džiaugiasi gyvenimu

Moteris ne tik kitiems, bet ir sau stengiasi kurti spalvingą gyvenimą ir sėti optimizmą. Kadaise, dirbdama genetike, ji susipažino su būsimu vyru. Ištekėjo, išsikraustė į Kukulių vienkiemį. Daugelį metų turėjusi pieno ūkį, jį perleido sūnui. O pati su vyru nusprendė užsiauginti ekologiškos jautienos. „Jau nebe pirmus metus valgome „marmurinę“ jautieną. Ji nesausa, labai skani, be to, sveikesnė už kiaulieną. Valgome patys ir dar draugus apdalijame“, – teigė pašnekovė.

Kukulių vienkiemyje yra didelė ir graži alėja. Viename uosyje, kaip Genovaitė juokavo, yra „bendrabutis“ – dešimt inkilų, kuriuose įsikūrę įvairūs paukščiai. Kadangi pora gyvena ant Nemunėlio upės kranto, čia kiaurą dieną pritūpę žvejų. „Ne per seniausiai apsitvėrėme kiemą. Nes kai kurie žvejai labai nemandagūs ir prišiukšlina aplinką“, – tikino moteris.

Sodyba turi ir sargą. Juo moteris vadina Anuprą – medinį žmogėną, kuris pasitinka visus Kukulių vienkiemio svečius.
Genovaitė mėgsta kolekcionuoti belstukus ir taureles. Belstukų kolekcija pritvirtinta prie namo sienos, o taurelėms prireikė atskiros vietos. Kai taurelių prisikaupė daugiau nei penki šimtai, reikėjo jas perkelti į namelį prie vartų. „Kai draugai išvyksta pailsėti į užsienį, tai jiems nesunku sugalvoti, ką parvežti man lauktuvių“, – teigė kolekcionierė.

Dar vienas pomėgis – kelionės. Tiek Genovaitė, tiek jos vyras mėgsta keliauti. Šį kartą jų tikslas – aplankyti visus Lietuvos dvarus. Taip pat pora dažnai lankosi įvairiose mugėse ir bendrauja su jose prekiaujančiais amatininkais. „Man labai patinka Rygos miestas. Ten neįleidžiami kiniškų niekučių perpardavinėtojai, tik amatininkai“, – atvirai sakė Genovaitė.

Kupiškietė teigė, kad yra optimistė. „Gyvenu gerai. Nėra neįveikiamų problemų, nes jas susikuriame patys, tad jos visos išsprendžiamos. Iš gyvenimo stengiuosi paimti viską maksimaliai“, – prisipažino moteris.