KĖP LINKSMA, NORS SPROK

Stati tarma

Palmira KERŠULYTĖ

Būč mašinu važiovus pasdairytėn po pavoserio laukus, alia anųdėn grįžtunt namo iš Kupiškio, piestu atsistojo mašina, mat ašis atsisukė. Kėp bapėrsigundau, nėt plaukai išsikėtojo unt visus kraštus. Jėmiau raudotėn, katusudau, misliu, motarų ošaros pigios, pykšt unt lėžuvio dainuška: suky suky sviestų, šoka barnai piestu.

Kų čia narvuosės dėl minko nieko. Tvorti nerimsta kumelyta balta, vodegyta nesuvalta, pinkių šimtų vornų panašama, išpanata, golia ir nabošnykų vėžt. Išsivedžiau kėman, apžargom misliu josiu, ba balno. Šokau unt kumalalas karčių įsitvarus, stryk dryk ir išsidrėbiau purvynan. Išsižergiau kėp vyža unt saulas. Atsikėlus įsivedžiau kumelytį ravan, surėkiau – opce ir užšokau šiokart lingviai. Ir papūskit mon vodagon, iš palingvo joju pažiūrėtėn, kokė ti mūsų rugėliai, kvėtėliai, apmisliu visakų. Ataina galvon ir Uršulios Tamošiūnaičios ailios: „Ročiupjo upėlys par laukus vingiuoja, išsirungys kaip vijūnas sau Kupon ringuoja. Aukštupio upėlys skardžiais vingiais sukas, par piliakalnį sau šniokšdamas unt Lavenį brukas…“

Kramanu kramanu, šalpusnių dairaus, mat jė auga molio dirvos, kur negiliai yr undenio, žydi geltonai kėp pienas, kita lopo pusa balta ir pūkuota. Joju tinai, kur pėrniai radau. Kitoj pusaj griovjo žiūria galvalas iškėlį šalpusniai, vando pakilįs, tiltas nunaštas, nė brist, nė žiopsot. Žiū ir pažįstamas mėsčionis su pačiuti maklinėja, pienių šaknų, garšvų, dilgynių jieško, noria pavoserį vitaminų. Nė paslabinįs rėkia – ko žiopsai kėp vorna, prarijus žornų, nežiopsok, starkus prišiks gėrklį. Ot, moteryta graita graita, gol ir kruopų klatin joji raita? Atsiliepiu – kad jūs ištintumat kėp siūlas drūtumo! Mundrūs tokė, bagoti, pavydnykai, nuvažiuojam kai kadu, tai stolų apikelia apikelia valgymais, tik paukštas pieno tatrūksta. O dejuoja, kad nieko neturia, nė korvas motį, nė sodinį kų, nė ravėjį. Voikščioja su baltom kėlniom, vaikai kėp žvėriokai ir vis soko – prė miesto raikia riesto (sukto). Ošen misliu – katras kaimi gimįs, augįs, prė dorbo priprotįs, miesti nedvas. Yr ir toks Dievo įsokymas – nežiopsok. Kad ūky nežiopsotum, Dievas kirmėlių, žolių visokių ūkinykam palaida. Pavoserį darbų darbėlių, spėk suktis, žioplinėt nėr kadu. Levažundėlių prisisėju daržėly, kėp žundėliai išauga, jė mūsų kiemi tik žiopso žiopt žiopt.

Zerkoliukų išsitraukiau iš kešenalas, žiūriu, ar nedygsta paakiuos spogėliai, balti su juodu viršūnyti. Ačiū Dievui, nesmoto nė vieno, jėgu būt, reiškia, kad toj mirsi. O kad man kirmuliai, kas čia par mislis?

Pavoseris! Kiela atskridus ladų prapirdano. Triukšmauja pimpytas, klyvoja klyvi klyvi, jievos, purienai toj pradas žydėtėn. Sarbintų jodųjų pupolytas sprogsta. Rugėliai linksmi, laiškuoja, auga. Tai ir ošen ne kokia surūgėla, linksmaus priekio, prėš saulalį išsipurtinau plunksnalas jodinadama. Mūsų žėmas čia saujėla, runkos mostu apsukama. Judy judy namo kumalalį roginu, gol atjojo barnužėlis unt žirgėlio lauko?

Agnės Penkauskaitės nuotrauka