LIDIJA LAURINČIUKIENĖ: PIRMIAUSIA MOTYVUOKITE SAVE, O NE VAIKUS

Vyresnės kartos žmonės stebisi, kad šiandieniniai vaikai nebeskaito knygų, vietoj jų mieliau renkasi kompiuterį ar išmanųjį telefoną. Išsiskiria dvi nuomonės: vieni mano, kad sudominti knygomis turi tėvai, antri – kad bibliotekininkai ar pedagogai.

Alizavos pagrindinėje mokykloje viešėjusi lektorė, žurnalistė, asmeninio augimo trenerė Lidija Laurinčiukienė teigė, jog svarbu, ne kiek knygų vaikas perskaitė, o kiek jose surado.

Vilė LEŠČINSKIENĖ

Svarbiausia čiupinėti knygą

Balandžio 5 dieną į Alizavos pagrindinę mokyklą susirinko nemažas būrys Kupiškio rajono bibliotekininkių, Alizavos mokyklos mokytojų ir kitų bendruomenės narių. Čia, aktų salėje, lektorė L. Laurinčiukienė vedė vaikų skaitymo skatinimo seminarą, skirtą bibliotekininkėms, pedagogams ir tėvams.

Viešnia turi daug švietimo patirties: 15 metų veda seminarus ir konsultuoja švietimo organizacijas, mokinius, jų tėvus, kartu su kūrybinėmis organizacijomis kuria mokomuosius filmus. Tiek pat laiko ji dirba ir lektore aukštosiose Lietuvos mokyklose. 2010 metais L. Laurinčiukienė išrinkta geriausia Lietuvos dėstytoja. Pati apie save ji sako, kad yra apsiskaičiusi. „Gink Dieve, visų pasaulio knygų perskaityti nereikia. Skaitymas ir apsiskaitymas yra du skirtingi dalykai“, – paaiškino moteris.
L. Laurinčiukienė tvirtino, kad knygų skaitymas lavina visapusiškai. „Svarbiausia – čiupinėti knygą. Nuo pradžios ar nuo galo skaitysi, nesvarbu, svarbiausia, kad tai, ką rasi, pritaikytum savo gyvenime. Jei norite ugdyti vaikų motyvaciją, pirmiausia motyvuokite save“, – mokė lektorė.

Švietimo konsultantė atkreipė dėmesį į faktą, kad jei neskaito tėtis, neskaito ir sūnus, o jei neskaito mama – neskaito ir dukra. Todėl reikia ne skaityti vaikams, o skaityti kartu su jais. Būtina treniruoti vaiko smegenis, nes jos imliausios iki 6 metų. Knygos, pasak garsios lektorės, yra ir auklėjimo priemonė. „Iki septynerių metų vaikui reikia skaityti pasakas su siaubo elementais ir keičiant balsą, kad jis bijotų taip, kad net kojas ant lovos užsikeltų. Tada vaikas užaugs geresnės sielos“, – juokavo lektorė.

Viešnia demonstravo lankstumą lavinančius pratimus. Pasak L. Laurinčiukienės, lankstus kūnas – lankstus ir protas.

Reikalingas lankstus protas

Šiuolaikiniai vaikai – savo laikmečio produktai. Juos ugdo ne tik šeima, mokykla, bet ir popkultūra, spalvota rinkodara. Jų mąstymas – klišinis (daug paveikslėlių, mažai teksto). Dėl dažno kompiuterio ir išmaniojo telefono naudojimo jie ima painioti virtualią ir realią aplinką. Šiandieninės kartos atstovai nemėgsta prievartos ar didaktikos. Jie nori, kad suaugę žmonės bendrautų it lygus su lygiu. Pasak lektorės, mokytojų pareiga – ne prikišti mokinių galvas žinių, o skatinti jų smalsumą.

„Darbui su šiandienos vaikais netinka žmonės, turintys išankstinę nuomonę. Aš juos vadinu „taburetiniais“ žmonėmis (pagal Stasio Eidrigevičiaus paveikslą „Taburetė“). Kad šiandien priverstume vaiką į rankas paimti knygą, tai reikia daryti maloniai“, – teigė viešnia.

L. Laurinčiukienei labai patiko Alizavos mokykloje pateiktų knygų koncepcija, kad jos čia sukabintos ant gumelių, pagal amžių atitinkamais aukščiais.

Tai vaikams daug įdomiau nei lentynose dūlančios knygos.

Anot L. Laurinčiukienės, kad paskatintume vaikus skaityti, labai svarbu ir patiems turėti lankstų protą. Lektorė parodė ir keletą lankstumą lavinančių, agresiją ir įtampą mažinančių pratimų. Ji ragino kasdien iš ryto plačiai nusišypsoti ir taip be pertraukos šypsotis bent pusantros minutės. Tai gerina raumenų tonusą ir silpnina įtampą. „Žmogų nuo gyvūnų skiria šypsena. Neatimkime iš žmogaus šypsenos“, – prašė lektorė ir tikino, kad toks „ilgos šypsenos“ pratimas tinka ir vakare, po darbų grįžus namo. Taip pat suirzus nusiraminti padeda paprasčiausias pratimas: reikia daug kartų paspausti duobutę panosėje. Spaudant šį tašką pradingsta pyktis, agresija.

Vizija į ateitį

Lektorė papasakojo, kokia yra japonų kilmės JAV fizikos profesoriaus, futuristo ir mokslo populiarintojo Mičijo Kaku teorija, kaip mokysis ateities vaikai. Anot jo, didžiausias ateities poreikis ir būtinybė – išlavinti robotams nepasiekiamus žmogaus gebėjimus: kūrybiškumą, vaizduotę, iniciatyvą, lyderystę. Visuomenė palaipsniui pereina iš prekių ekonomikos į intelektinę ir kūrybinę. Žmogaus proto resursai turės persiorientuoti į gebėjimą kūrybiškai mąstyti, analizuoti, argumentuoti ir priimti sprendimus, o visus kitus mechaninius veiksmus atliks robotai. Mokyklas keis mokymosi paslaugų centrai. Plėsis interaktyvus mokymas. Savišvieta žmonės užsiims savarankiškai. Pedagogas bus tik mokymosi bendrakeleivis, interpretatorius, informacijos filtruotojas, planuotojas, organizatorius, pagalbininkas (patarėjas), vertintojas, konsultantas.

„Nebegyvenkime pagal vakarykštės dienos matus. Būdami patys stabilūs, vaikams turime duoti tai, kas bus reikalinga rytoj“, – sakė garsi lektorė.

Švietimo konsultantė tikino, kad kiekvienas šio seminaro dalyvis atsirinks tai, kas jam reikalinga. „Iš asmeninės konsultantės patirties žinau, kad reikia žmogui duoti ne žuvį, o meškerę. Žmogus turi pats norėti siekti, tuomet matysis jo asmeninis augimas“, – teigė L. Laurinčiukienė.

Pozityviai nuteikti seminaro dalyviai.
Sandros Baliūnienės nuotraukos