PSICHOTERAPIJOS SEANSAS „BLOGIAUSIO“ GIMTADIENIO IŠVAKARĖSE

Lietuvoje ir už jos ribų žinomam psichiatrui ir psichoterapeutui, kraštiečiui Raimundui Aleknai, balandžio 16 dieną sukaks 60 metų.

Šiuo metu jis gyvena tarp Lietuvos ir Norvegijos. Pastarosios šalies sostinėje Osle įkūrė savo psichikos priežiūros kliniką. Specializuojasi gydant įvairias priklausomybių ligas ir teigia, kad penkerių metų norvegiškoji darbo patirtis jam yra neįkainojamos vertės dėl požiūrių įvairovės, dėl kontaktų su pasaulinio lygio specialistais.

R. Alekna neapleidžia ir „Ažuolyno“ psichikos priežiūros klinikos Vilniuje reikalų. Šiai įstaigai tebevadovauja dažniausiai nuotoliniu būdu, jei prireikia, atvyksta, konsultuoja pacientus, tik jų jau stacionare nebegydo.

Banguolė ALEKNIENĖ-ANDRIJAUSKĖ

Kodėl pasirinkote psichiatriją, kas tai nulėmė?

Studijuojant tuometiniame Kauno medicinos institute grupės kuratorius buvo psichiatras. Studentus veždavo rudenį į kolūkius doroti derliaus. Tuo metu vykdavo daug neformalių pokalbių su juo. Jis papasakojo apie psichiatrų būrelio institute veiklą, sudomino. Nuėjau į to būrelio susirinkimą. Ten gal 30 merginų buvo ir vadovas vaikinas. Tuo metu susiklostė taip, kad šio būrelio pirmininkas pasirinko chirurgijos specializaciją ir paliko būrelį, o aš buvau išrinktas jo pirmininku. Ten sužinojau daug įdomių dalykų, pamačiau sunkių pacientų, sergančių nepagydomomis psichinėmis ligomis. Interesas buvo jiems padėti. Pradėjau suvokti, kad galiu šioje srityje save realizuoti.

Ar galima tiksliai diagnozuoti žmogaus psichines problemas arba, vaizdžiai tariant, sielą?

Psichologija, psichoterapija yra pagrįsta praktiniais tyrimais, praktine analize. Visos žmogaus psichinės problemos formuojasi vaikystės metais. Pagal tuos duomenis galima nuspėti, kada psichologinės traumos buvo išgyventos. Šių traumų analizė padeda žmogui sveikti.

Biologinė psichiatrija labiau teoriška sritis, kurioje remiamasi daugiau prielaidomis, o psichologija ir psichoterapija remiasi konkrečių tyrimų duomenimis.

Ar profesinė patirtis Jums padeda, ar trukdo bendraujant su žmonėmis?

Profesinė patirtis, be abejo, padeda bendrauti su įvairiais žmonėmis. Visai kitaip pradedi vertinti šį procesą, išsakytas problemas, gali sau padėti įvairiose situacijose, kad bendravimas būtų sklandus ir konstruktyvus. Apskritai niekada neturėjau bendravimo problemų.

Kaip pavyksta atsiriboti nuo darbo reikalų?

Tai visiškai nesunku. Dėkinga profesija. Man pacientas savo problemų neperduoda. Aš jam padedu jas išspręsti. Toks yra psichoterapeuto tikslas.

Bet kuriuo atveju remiuosi transakcinės analizės teorija. Su pacientu sudaromas kontraktas – ką žmogus nori pasiekti per seansą, ir orientuojamasi į postūmį, progresą.

Žmogus turi suprasti, ką gali padaryti, ką daro. Turi jį motyvuoti, kaip elgtis, gyventi, padėti suvokti, kad jis pats atsakingas už savo gyvenimo pokyčius, kad tik pats turi nuspręsti, ar keisis, ar viską paliks taip, kaip yra. Atsakomybės suvokimas rodo, kad žmogus yra psichiškai sveikas. Pavyzdžiui, vienas alkoholikas galvoja, kad nieko negali pakeisti, o kitas suvokia, kad gali būti kitaip, nes antraip bus dar blogiau.

Kaip patys psichoterapeutai sprendžia asmenines psichinio pobūdžio problemas? Ar gali jie patys pasigydyti?

Psichoterapija turi labai daug krypčių. Kad taptum psichoterapeutu, turi pereiti asmeninę psichoterapiją. Psichoterapijos organizacijos, draugijos turi supervizorius, kurie padeda psichoterapeutui susiorientuoti, kas su juo vyksta.

Jūs turėjote ir politinės, ir visuomeninės veiklos. Kaip vertinate tuos gyvenimo etapus?

Manau, kad vienas iš sėkmingiausių mano projektų buvo vadovavimas vyriausybinei darbo grupei, kuri rūpinosi pasiruošimu Europos krepšinio čempionatui.

Būnant sveikatos ministru mano tikslas buvo sudaryti gyventojams maksimalias sąlygas kuo ilgiau būti sveikiems, o susirgus gauti kokybiškas šeimos gydytojo paslaugas, prireikus – ir aukštos kvalifikacijos specialisto konsultaciją. Prioritetas buvo sveikatos išsaugojimas, o ne ligų gydymas.

Vilniaus meru buvau tik pusmetį prieš rinkimus, po nepopuliaraus mano pirmtako, buvusio konservatorių atstovo. Manau, kad per tą laiką šiek tiek pradėjome koreguoti prioritetus, daugiau dėmesio skyrėme žmogiškiesiems resursams, kultūrai, švietimui. Iki to laiko dirbę merai buvo gryni ūkininkai, orientuoti į statybas ir panašius dalykus.

Esate daug laiko skyręs ir sportui. Ar šiuo metu sportas Jums svarbus?

Kasdien ryte 20 minučių intensyviai mankštinuosi. Padarau 12 prisitraukimų.

Nuo paauglystės mokiausi Panevėžio internatinėje sporto mokykloje. Esu tapęs Lietuvos jaunimo daugiakovės čempionu. Buvau pakviestas į Lietuvos rinktinę. Netrukus sportininko profesionalo karjerą iš esmės turėjau baigti, kai susilaužiau dešinę ranką. Vėliau šiek tiek mėgėjiškai sportavau studijų metais. Iki šiol dar yra išlikęs mano šuolio į aukštį rekordas 205 cm ir dešimtkovės rekordas, kuriuos pasiekiau sovietiniais metais rengtose medicinos aukštųjų mokyklų spartakiadose. Šių rekordų niekas nebepagerins, nes ir tokių varžybų niekas nebeorganizuoja. Be to, medicinos studijos iš esmės nesuderinamos su intensyviu sportu.

Ar švenčiate gimtadienius? Kuo apskritai ypatingos žmogui jubiliejinės sukaktys?

Galiu atsakyti pusiau rimtai, pusiau juokais. Pats gražiausias, solidžiausias jubiliejus – 50-metis. Tuo metu žmogus jaučiasi įkopęs į aukščiausią gyvenimo viršukalnę, yra dar kupinas jėgų. Pati blogiausia sukaktis – 60-metis. Žvelgiant nuo šios aukštumėlės matai, kad pensija nebetoli, suvoki, kad asmeninio potencialo nemažai išnaudota.

Gimtadienius paminiu nedidelėje šeimos draugijoje, su vaikais. Balių neorganizuoju. Išimtis buvo mano 50-metis su gausiu būriu svarbių ir brangių žmonių, su muzikine programa. Man tokio pokylio nereikėjo, bet matydamas savo svečius džiaugiausi.

Kokie gyvenimo įvykiai Jums buvo patys svarbiausi, lemtingi?

Svarbiausias įvykis, kad Dievulis man leido ateiti į šį pasaulį.
Kitą ypatingą įvykį, kuris nuo manęs irgi nepriklausė, patyriau jau būdamas brandesnis žmogus. Tai išgyventas Lietuvos tapimas nepriklausoma valstybe. Šis dalykas turėjo lemiamos įtakos tolimesniam mano gyvenimui.

Be abejo, lemiamos įtakos mano, kaip žmogaus, formavimuisi turėjo tėvai. Mama iki šiol turi įtakos. Iš jos pasisemiu pozityvo, blaivaus visokių aplinkybių vertinimo. Mamai 95 metai. Ji tebeskaito knygas, seka politinę situaciją. Dažnai mane ir nustebina savo įžvalgomis, pasako aktualias naujienas, kurių aš jau ir nebežinau būdamas Norvegijoje. Mama man kaip orientyras, leidžiantis optimistiškai žiūrėti į ateitį.

Mano tėvas buvo politinis kalinys, partizanas. Kovėsi už Lietuvos nepriklausomybę. Prisimenu, kad mėgdavo cituoti Kenedžių tėvą, kuris savo vaikams yra sakęs, kad būkite nors ir šlavėjai, bet patys geriausi. Tokį požiūrį skiepijo ir man su broliu. Tuo stengiausi ir vadovautis – jei kažką darau, turiu padaryti geriausiai pagal savo supratimą ir sugebėjimus.

Nedirbau jokio darbo, kuris būtų nepatikęs. Visa įvairi veikla buvo įdomi. Bet turėdavau įsitikinti, kad vieną ar kitą dalyką sugebėsiu atlikti tinkamai. Jei tuo nebuvau tikras, tokio darbo nesiimdavau.

Pagrindinis tėvų reikalavimas buvo toks, kad būtume žmonės su vertybėmis. Pamenu, kaip tėvas piktinosi klebonu, kuris pasakė, kad vogti iš kolchozo ne nuodėmė. Tėvas pabrėždavo, kad vogti visada yra nuodėmė.

Čia paminėjau pačius esminius ir globalius dalykus, atsiradusius iš asmeninio gyvenimo džiaugsmų ir svarbių klausimų.

Ar dažnai apsilankote gimtajame Subačiuje? Kokie sentimentai sieja su šiuo kraštu?

Mano mama ir brolis gyvena Vilniuje. Subačiuje yra giminaičių, yra išlikęs ryšys. Bent kartą ten nuvažiuoju aplankyti tėvo kapo. Jei važiuoju pro šalį, visada prasuku pagrindine Biržų gatve, kur gyvenau, ir nors pro langą pasižvalgau į tas vietas, kur augau, kur vaikystėje su draugais bėgiojau. Sentimentų daug.

Į konkrečius planus yra įrašyta tėvų namo renovacija. Jis šiek tiek apleistas, neprižiūrimas ir ne visas mano. Tai sustiprintų giminės šaknis, juolab kad ir vaikai tam planui pritaria.

Ar iš Jūsų vaikų kas nors pasirinko psichiatriją?

Sūnus Domantas seka mano pėdomis. Šiuo metu yra pirmų metų psichiatras rezidentas. Sūnėnas Vytautas tapo psichiatru. Jo žmona Loreta irgi pasirinko psichiatrijos rezidentūrą. Kad turėjau įtakos jų apsisprendimui, tikriausias faktas. Tai labai malonu. Kliniką iš Oslo į Vilnių, ko gero, reikės perkelti (juokiasi – aut. past.). Anksčiau galvojau, kad tiek įdėjau pastangų, tiek vargo kurdamas ją ir nebus kam perduoti.

Organizuoju jiems visokių mokymų, konferencijų, kad tobulėtų, kad iš pasaulinio garso specialistų galėtų pasisemti patirties.
Visgi svarbiausia yra ne verslo perimamumas, bet investicija į žmogų, kai jis pasirinko profesiją, kuri jam patinka ir teikia džiaugsmo ir iš kurios jis gali valgyti duoną.

Esate laimingas žmogus?

Kažkuria prasme mano planai ir įsivaizdavimai pildėsi.