KŪRĖ STILIŲ – RADO SIELOS RAMYBĘ

Kupiškyje gyvenanti Vilma Kulinič – kūrybiška moteris. Vaikystės metais norėjusi būti bibliotekininke, bet mamos priversta mokytis siuvėja, dabar ji nesigaili ir yra dėkinga mamai už tai, kad padėjo rasti kelią į tikrąjį savo pašaukimą.

Be to, žodis po žodžio straipsnio herojė atskleidė netikėtų savo gyvenimo detalių: ji domisi bioenergetika, kuria gyvybės maišelius ir siūdinasi drabužius sau ir antraklasei dukrai, kuri ne mažiau kūrybiška ir imli nei jos mama.

Vilė LEŠČINSKIENĖ

Seka prosenelio pėdomis

Moters rankose senas nusibodęs paltas virsta elegantišku moteriškumą spinduliuojančiu apdaru.
Nuotrauka iš asmeninio Vilmos Kulinič albumo

Iš Girsteikių kaimo kilusi Vilma papasakojo savo profesijos atsiradimo istoriją, kurios ištakos siekia kone pačias giminės medžio šaknis. „Mano prosenelis, t. y. mamos senelis, buvo kriaučius. Senovėje už šį amatą buvo gerai mokama, gal labiau ne pinigais, o žeme ar mišku. Geri kriaučiai buvo vertinami. O prosenelis per savo gyvenimą „užsisiuvo“ miško ir žemės pakankamai, tiek, kad turėjo ką ir savo vaikams, ir vaikaičiams palikti. Aš pati, kai buvau maža, svajojau būti bibliotekininke. Bet mama pasakė, kad būsiu siuvėja. Pasakyta – ir taškas. Labai nenorėjau, bet nedrįsau priešintis mamai. Buvau dar moksleivė, kai pradėjau mokytis šio amato pas savamokslę siuvėją. Siuvimo mokiausi apie metus“, – prisiminė moteris.

Išmokusi siuvimo dalykų, nors ir priverstinai, Vilma pradėjo teigiamai vertinti šią specialybę. Ypač kai paauglystės periodu norėjosi greičiau palikti tėvų namus.

„Atsimenu, man buvo septyniolika metų, kai laikraštyje perskaičiau skelbimą, kad „Lelijos“ fabrikas ieško siuvėjos. Parodžiau mamai tą skelbimą, ir nepraėjus nė savaitei jau buvau priimta į pirmą darbą: išsinuomojau butą, susidėjau daiktus ir išėjau gyventi atskirai nuo tėvų į miestą“, – pasakojo Vilma.

Tekstilės kryptis Vilmai visuomet buvo artima. Moteris daug metų dirbo siuvimo fabrike. Po darbo namuose nesiilsėdavo, dirbdavo ir papildomai – taisydavo drabužius kitiems, siūdavo pagal individualius užsakymus. Bet šį svajonių darbą turėjo palikti, kai dukra pradėjo lankyti mokyklą. Šiandien moteris dirba vienoje Kupiškio degalinėje, o siuvimas liko kaip smagus, atpalaiduojantis ir kūrybiškas laisvalaikio praleidimas.

Jei kuria, tai iki pat nakties

Pašnekovė teigė pati kurianti savo ir dukros stilių. Drabužius siuva pati arba nusipirkusi pertaiso juos pagal savo skonį. „Niekada negalvoju, kas tinka, kas netinka. Rengiuosi pagal nuotaiką, turiu savo skonį. Noriu išskirtinumo. Gaila, kad dukra jau didelė, bet ko, ką sugalvoju, neaprengsiu, todėl prieš siūdama visada su ja pasitariu“, – sakė kupiškietė.

Be drabužių siuvimo, Vilma dar mėgsta siūti lininius maišelius, kuriuos puošia gamtinėmis medžiagomis: grūdų varpomis, įvairiomis sėklomis, kruopomis, džiovintomis žolelėmis, uogomis. Pati juos vadina gyvybės maišeliais. „Kiekvienas maišelis yra tarsi palinkėjimas. Pavyzdžiui, avinžirniai yra sotumo, vaisingumo simbolis, tai dovanodama jais papuoštą maišelį linkiu, kad namuose netrūktų nei duonos, nei vaikų“, – dėstė pašnekovė.

Kai ateina kūrybiškos idėjos, moteris gali siūti ir iki pat išnaktų. Mylimiausia medžiaga – linas. „Linas mane žavi tuo, kad jis yra natūralus“, – teigė Vilma.

Kaip iš depresijos išsikapstė

Savo rankomis kurtus ir gamtinėmis medžiagomis dekoruotus maišelius moteris vadina gyvybės maišeliais.

Moteris dukrą augina viena. Sakė, kad buvę tokių sunkių gyvenimo akimirkų, kurios ją palaužė. Viena jų – netikėta vyro mirtis. Po šio nelaimingo įvykio Vilmą apniko depresija. „Atsimenu, po vyro mirties padariau net keturias avarijas iš eilės. Darbe buvo daug konfliktų. Likau viena su dukra, buvo daug įtampos. Kas rytą eidavau į bažnyčią. Pradėjau eiti dvasiniu keliu ir juo einu iki šiol“, – apie sunkų gyvenimo etapą pasakojo moteris.

Pašnekovė prisipažino, kad tikėjimas Dievu išgelbėjo ją nuo depresijos ir padėjo nusiraminti. „Labai daug meldžiuosi, turiu daug maldaknygių. Galiu atvirai pasakyti, kad Dievas yra ir tikrai padeda, tik reikia tikėti“, – tikino moteris.
Taip pat Vilma gilinasi į bioenergetiką. Apie šį mokslą daugiausia informacijos sakė randanti internete. Pašnekovė propaguoja meditaciją ir tikino, kad remdamasi ja išmoko skirti laiko sau ir gauti teigiamos energijos. „Atsigulu į lovą, užsidedu ausines, įsijungiu patinkamą muziką ir apie nieką nebegalvoju. Jaučiuosi taip, lyg paspaudusi poilsio mygtuką“, – apie relaksacinius ritualus pasakojo Vilma.

Kaip vieną įtampą mažinančių būdų Vilma įvardijo ir sportą. Jį derina su meditacija. Labiausiai prie širdies – bėgimas. „Tris keturis kartus per savaitę bėgioju. Kaskart nubėgu apie penkis kilometrus. Taip iškraunu neigiamą energiją. Pabėgiojus nebelieka pykčio, tuomet per meditaciją įgyju geros energijos“, – tvirtino sveiką gyvenseną propaguojanti pašnekovė.

Dukra – gyvenimo variklis

Už tai, kokia šiandien yra ir ko gyvenime pasiekė, straipsnio herojė dėkinga savo mamai. Moteris teigė suvokianti mamos norus tada, kai liepė jai mokytis siuvėjos amato. Juk mamos savo vaikams linki tik geriausio, ir kaip moka, taip to siekia. Vilma tai suvokė pati tapusi mama, kai prieš aštuonerius metus susilaukė dukros Silvijos.
Dukra – Vilmos gyvenimo variklis. Mergaitė mokosi antroje klasėje. Silvija veikli kaip ir jos mama: gieda bažnyčios chore, lanko tautinių šokių būrelį, Kupiškio meno mokykloje mokosi groti akordeonu, anksčiau lankė mažųjų modelių mokyklą, tačiau šis pomėgis brangus, todėl teko jo atsisakyti. „Silvutė – mano stebuklas. Jai skiriu kuo daugiau laiko. Kaip ir visos mamos stengiuosi, kad ji užaugtų geru žmogumi. O kokią profesiją rinksis užaugusi, čia jos reikalas“, – teigė Vilma.