MOKYTOJA, SERGANTI KALNŲ LIGA

Vokietijos Alpės. Gražina Kigaitė teigė, kad pabuvęs prie kiekvieno kalno žmogus tampa kitoks.
Nuotraukos iš asmeninio Gražinos Kigaitės albumo

Vienas asmuo lyg dvi priešingybės: Alizavos pagrindinėje mokykloje dirbanti Gražina Kigaitė yra rami ir pareiginga pedagogė, o kelionėse – ekstremalių pojūčių ieškantis žmogus.
Penkiolika šalių aplankiusi moteris sutiko papasakoti apie profesinį pašaukimą ir neatsiejamą savo sielos dalį – kalnus.

Vilė LEŠČINSKIENĖ

Kokia Jūsų specialybė? Kaip nusprendėte jos mokytis?

Esu baigusi prancūzų ir rusų kalbų studijas. Mokau vaikus rusų kalbos. Myliu vaikus, visada svajojau juos mokyti užsienio kalbos. Pasirinkti šią specialybę mane paskatino buvusi auklėtoja Aldona Talijūnienė ir rusų kalbos mokytoja Irena Jokubkienė. Buvau gabi kalboms, todėl jaučiausi pasirinkusi teisingą kelią.

Kokių privalumų ir trūkumų turi pedagoginis darbas? Nuo kada pradėjote dirbti Alizavoje?

1988 m. baigiau Vilniaus pedagoginį institutą ir pradėjau dirbti Kupiškio rajono Maksvyčių pagrindinėje mokykloje rusų kalbos mokytoja. Nuo 1993 m. rugsėjo 1-osios iki šių dienų dirbu Alizavos pagrindinėje mokykloje. Pradžioje dėsčiau prancūzų, rusų kalbas. Šiuo metu viskas kiek kitaip – dirbu socialine pedagoge ir mokytojo padėjėja. Sugrįžau dirbti į mokyklą, kurią esu baigusi. Savo darbu patenkinta. Mokytojo darbas yra sunkus, reikalaujantis kantrybės ir kiekvieno mokinio supratimo. Bendravimas su vaikais neleidžia sustoti, skatina juos geriau pažinti ir suprasti. Kiekviena darbo diena vis kitokia, ir man tai patinka.

Gražina Kigaitė neįsivaizduoja savęs be kalnų. Čia ji Halštate, Austrijoje.

Didžiausias Jūsų pomėgis – kelionės. Kada pradėjote jomis domėtis? Kokia pirma Jūsų kelionė?

Pradėjau keliauti dar būdama studentė. Studijų metais aplankiau Rygą, Taliną, Maskvą. Atmintyje įstrigo pirma kelionė į Europą, į Prancūziją ir jos sostinę Paryžių. Sužavėjo Senos upės krantinės, ažūrinis Eifelio bokštas ir naktinis plaukimas laiveliu – tai taip tobula! Ne veltui Prancūzijos sostinė vadinama meilės miestu. Tiesiog likau užburta ta meniška Paryžiaus dvasia, kuri traukė ir traukė sugrįžti. Likimas lėmė, kad sugrįžau ten dar tris kartus. Galiu teigti tik viena: Paryžius yra mano miestas. Jis toks savas, kad kai ten atvyksti, supranti, kad niekur nepasiklysi. Jautiesi, kaip prancūzai sako, de javu (jausmas, kad ten jau esi buvęs, tai matęs, patyręs). Šios tautos mentalitetas man labai artimas. Žmonės paslaugūs – nuves, parodys. Jei nemoki kalbos, aiškins tol, kol suprasi, ką jie nori pasakyti. Dievinu ir šioje šalyje gaminamus sūrius: patinka specifinį kvapą turintys, su daug pelėsio arba skysti. Dar žadu ne kartą grįžti į šį nuostabų miestą ir tikiu, kad atrasiu vis kažką naujo.
Papasakokite, kur dar lankėtės? Kurios kelionės buvo pačios įsimintiniausios?

Buvau penkiolikoje šalių, iš jų penkis kartus kopiau į kalnus. Man patinka kelionių agentūrų teikiami pasiūlymai. Pati savarankiškai be agentūros nekeliauju. Žavi pažintinės ir gamtinės kelionės su nacionalinės virtuvės degustacija, aktyvus poilsis kalnuose. Įstrigo plaukimas upe Lenkijos ir Slovakijos pasieniu. Dunajeco upė yra lyg gyva siena, perskirianti abi Europos šalis. Plaukimas buvo ekstremalus. Mus, grupelę turistų, plukdė valtimi, panašia į plaustą. Griaudėjo perkūnija, o upės srovė nešė mus, kaip tik galėjo. Staiga nulūžo irklas, į valtį ėmė plūsti vanduo. Laimei, sėkmingai pasiekėme krantą.
Esu buvusi ir prie aukščiausios Šveicarijos viršukalnės, vadinamos „Europos stogu“. Kai savo akimis pamatai Alpių kalnų panoramą, negali likti abejingas.

Įspūdį paliko ir Halštato miestelis Austrijoje. Gyvenvietė įsikūrusi Alpių kalnuose. Kadangi kalnai tokia vietovė, kur žmogui mirus nėra jo kur palaidoti, užkasti, senais laikais vietiniai gyventojai kaulus išmesdavo, o kaukolę – pasilikdavo. Vėliau įkurtas kaukolių muziejus. Patikėkite, vaizdas įėjus į šį muziejų yra labai šiurpus.
Gaila, bet kur daug adrenalino, fotoaparatas būna primirštas. Tačiau dar patikimiau, kai viskas išlikę atmintyje.

Dažnai minite kalnus. Kodėl būtent jie?

Sakoma, kad kalnai arba priima žmogų, arba ne. Reikia būti labai atsargiam: neišklysti iš kelio, neatsiskirti nuo grupės. Kalnai tokie didingi, prieš juos jautiesi toks mažas. Jie ne iš karto mane prisijaukino. Pirma kelionė buvo per stažuotę Prancūzijoje. Griaudėjo perkūnija. Nuo aukšto slėgio svaigo galva, trūko oro. Nekokie įspūdžiai, bet po antros išvykos į Šveicarijos Alpes viskas apvirto aukštyn kojomis. Pamačiusi šiuos kalnus su kiekviena kelione imu pastebėti, kad visi kalnai yra skirtingi ir priverčiantys žmogų pasikeisti.

Turite dukrą. Ar mėgsta jaunimas keliauti? Ką patartumėt norinčiam keliauti jaunimui?

Dukra Rugilė jau paauglė. Keletą kartų keliavo pėsčiomis po Lietuvą su mokyklos jaunųjų turistų būreliu. Kartu su ja dalyvavau Pasaulio jaunimo dienų renginiuose Lenkijoje. Gyvenome didžiausiame šios šalies kaime Zavojoje, keliavome po Beskidų kalnus, aplankėme Krokuvą. Praėjusią vasarą abi tyrinėjome Latviją: Kolkos pusiasalį, Sabilės vynuogyną, Talsų miestelį. Šiuolaikinis jaunimas gali daug keliauti, lengvai išmoksta užsienio kalbas ir išvyksta mokytis ar dirbti į svečias šalis, susiranda ten draugų. Jie turi visas sąlygas susipažinti su to krašto istorija ir papročiais, to seniau neturėjo mano karta. Kelionės padeda išbandyti save, atsirinkti žmones, praturtina kiekvieno žmogaus gyvenimą ir duoda naujų potyrių. Linkiu, kad šiuolaikiniam jaunimui niekada nepristigtų noro ir ryžto pažinti pasaulį.