GRAITA MEILA KĖP SEILA

Palmira KERŠULYTĖ

Pavoserio laiki vando smarkiai pakyla, liūliuoja liūliuoja. Varda ir mono pusbrolio krūtinaj didelis noras susrost kokių mergiotį ar moterytį. Vos ne kasdėn atrieda kėp skritulys ir soko – nė noram golo, nė moriom gilumo Dievas nesutvara, žiūrėk, ir kotinas šlaistos, prošo paglostomas. Po puodu pasvožįs, pačios nerasi, raikių jieškotėn, kad būt sanotuvaj kur galva priglaustėn. Tasai mono giminoitis gol jau dešimt matų kėp našlys, gerai, kad do sveikas, golia vienas gyvintė, o tėp tai vaikai išvašt miestan, ne kad locka. Jom radija tik draugė, šitas tarškotas namų. Alia ot žino viskų, radijų klauso, jisai toks posiaustys žmogėlis ir politikų vada, džiaugias, kad dabar loisva, možna kų nori kalbat, neba tokia durna politika kėp prė ruskio. Ir vis aiškina, kų mėru rinktėn, kad būt nauda kėp iš avalas, vilnų kerpi, tai polza, nu, o su margu kų gi daryt? Ne visadu raikių žiūrėt ir nauda, bat kad būt gerai padaryta. Ir kiela možas, alia sodam naudingas paukštėlis. Va ir sanų tėvėlių asų pasakyta: meila mergėlių su madum maišyta.

Braciuli, gol pusį matų mėrgina mūsų kaiminkų, vis atajįs klausia, ar mono meila šindėj do nebuvo atajus? Apsimata, kad jo radijėla sana, tunkiai užuspringsta, tadu jau nuobodinio posaka. Kė kokia pamundra moteryta pastaiko, galvotrūkčiais lakia. Ar loiškus storiausius rošo rošo savo vaikom, pažįstamom, draugėm, gol kėp ir iš nuobodžio. Tunkiai ir paskumbina, soko, vis lėžuvis pasimiklina. Vienas negolia būtėn, prė šeimos priprotįs.

O mūsų kaiminka do pravorni, gol keturi pinki matai kėp išsiskyrus. Ataina kasdėn ir vis mokinu – pėrsirišk skaralį, trumpasai rogas gi viršun, ir par vidury pats skyrimas skirias, do už nošlio ištekėsi. Kų ti klausis, jai tik rūpi praustis pavoserio sniegu, kad būt skaisti. Soko, jievos, purienai pradas pavoserį žydėt, gol koks barnužėlis su bukėtu, dūdalį pasdorys, kė lupas no alksnio lupana, atrairos. Sušils toj pavasarėlis, triukšmaus pimpytas, ot gražu klausytėn, užvirs širdy meila.

Ošen raišau, kad lokys ne brolis, pamylos – kaulai subraškės, aisi kėp ožka, kų čia do misli apė meilį, kad abu ir stati užmiegat?

Nesanai Ažugavos buvo, unksti nesulaukiau svečių, gol važinėjos abudu po ūlyčių? Ir ošenai atsinešiau iš klatės suolų, apvilkau kailiniais, pastačiau stočių, uždėjau kepurį, kėp tiktai tės durim atorėmiau, taigi kė daris, tas suolas ir grius, sakysiu – kad gavanas.

Žiū, pusbrolis armonikų tumpo, kaiminka su kočėlais grajina, bročinas gryčion. Apglušį su ženotuvam, žiūri kalindoriun, kadu Velykos, tadu ir varpai atsigavas, stuk stuk devynkojai aukštai gražiai gėdos par veselias. Misliu, ar neįpulsi, sesiula, didelin vargėlin, kėp žuvala upytalaj šaltan vandenėlin? Jėcitvai, graitos ženotuvas kėp laterija, čia apsiženijo, čia pasimata.

Metanojos Žilėnaitės nuotrauka