APLEDĖJUSIU KELIU Į DARŠIŠKIUS

Daršiškiai – senas Antašavos krašto kaimelis. Nuo Kupiškio iki ten 14 kilometrų į šiaurės vakarus, o iš šio kaimo į Vabalninką 8 kilometrai į pietus.

Daršiškiai išsidėstę Pyvesos dešiniajame krante. Pro Antašavos kapines pavažiavus į vakarus apie kilometrą ir prasideda daršiškiečių valdos.

Kupiškio seniūnijos pateiktais duomenimis, šiuo metu Daršiškiuose gyvenamąją vietą yra deklaravę 47 žmonės.

Banguolė ALEKNIENĖ-ANDRIJAUSKĖ

Pas jaunus daršiškiečius

Į Daršiškius išsiruošėme sausio viduryje per patį orų bjaurumą. Teko važiuoti apledėjusiu kaimo žvyrkeliu. Laimė, kad automobilių eismas ten buvo beveik apmiręs. Prasilenkėme tik su keliomis mašinomis.

Prasto oro sąlygos neleido plačiau pasidairyti po Daršiškių apylinkes. Nerizikavome nuvažiuoti iki paminklo 1863 metų sukilimo dalyviams ir prie namo, kur buvo senoji šio kaimo mokykla. Bet susipažinti su šio kaimo žmonėmis niekas nesutrukdė.

Važiuodami nuo Antašavos pusės pirmiausia stabtelėjome prie vienos iš pirmų Daršiškių kaimo sodybų. Čia jaukiuose ir šiltuose namuose pasikalbėjome su Danguole Petruliene (Šamaninaite). Moteris papasakojo, kad čia su vyru Tomu ir dviem sūnumis gyvena septynerius metus. Šią sodybą nusipirko. Ji anksčiau priklausė daršiškiečiui Stukui. Kai šis žmogus pasimirė, jo vaikai sodybą pardavė.

„Esu gimusi ir užaugusi Palėvenėlėje. Ten pas tėvus kurį laiką su šeima ir gyvenau. Savo gimtinės ilgiuosi. Svajojau ten ir gyventi, bet tuo metu nebuvo parduodamų sodybų. Tad įsigijome namus Daršiškiuose. Savas kiemas yra savas. Čia galime tvarkytis taip, kaip patys sumanome. Pamažu gražiname aplinką. Atnaujiname seną sodą. Sodybą apsodinome tujomis.

Daug įdėta triūso pertvarkant namą. Iš karto viską sutvarkyti stinga lėšų, o pamažu planuojant darbus irgi galima irtis į priekį. Laukia prieangio remontas, antro namo aukšto įrengimas. Ten turėtų būti vaikų kambariai. Remontuoti namą vyrui padeda broliai, sūnėnai, išmanantys statybos darbus“, – pasakojo pašnekovė.

Danguolė sakė, kad anksčiau dirbusi siuvėja Kupiškyje ir Noriūnuose. Šiuo metu triūsia tik namuose. Moteriai namų ruošos darbų niekada nestinga, ypač vasarą, kai reikia prižiūrėti daržus, šiltnamį, namų aplinką. Gyvulių jie nelaiko. Yra tik kelios vištos, šuo.

Vyresnysis Danguolės sūnus Armandas jau pilnametis, mokosi Kupiškio technologijos ir verslo mokykloje. Jaunylis Gabrielius lanko Antašavos pagrindinės mokyklos antrą klasę. Tad reikia jį į mokyklą išleisti, pasitikti, padėti pamokas paruošti. Moteris apgailestavo, kad arčiau namų kaime nėra darbų. Važinėti į Kupiškį ar toliau į darbą negali dėl to, kad pradinukui sūnui tektų ilgai vienam namuose būti. Vežioti į miesto mokyklą irgi ne išeitis. Tad kol gali, renkasi namų šeimininkės dalią. Vyras Kupiškyje dirba viename iš autoservisų. Svarbiausia, kad tas užsiėmimas jam labai patinka.

„Gyventi mieste nenorėčiau. Jis manęs netraukia. Be to, ir vaikams augti kaime yra daug geriau nei mieste. Apie Daršiškius jums negaliu nieko konkretesnio papasakoti. Gyvename šio kaimo pakraštyje. Artimiausia sodyba tuščia. Nelabai turiu laiko bendrauti su aplinkiniais.

Dauguma jų vyresnio amžiaus žmonės. Savaitgaliais važiuoju į gimtąją Palėvenėlę pas mamą. Vasarą dažnai pas mane paviešėti atvažiuoja sesuo. Užtenka bendravimui ir saviškių“, – kalbėjo pašnekovė.

Galinėje kaimo sodyboje

Iš Danguolės namų nusprendžiame nuvažiuoti iki kito Daršiškių galo, apsidairyti aplinkui ir susidaryti bendrą šio kaimo vaizdą. Vėžlio greičiu kramename slidžiu keliu. Pakelėje žvilgsniu nulydime sodybas. Beveik visos jos tvarkingos, balto sniego skraiste apklotos. Kai kuriuose kiemuose stovi po automobilį ir matyti naujai išminti takeliai, o kitose sodybose žmogaus pėdsakų nė kvapo. Nutariame, kad ten šiuo metu niekas negyvena. Taip spėliodami privažiuojame Tautvydo ir Aldonos Rakašių kiemą. Nekviestus atvykėlius skardžiu lojimu pasitinka prancūzų buldogė Dina. Sodybos šeimininkas pakviečia į vidų.

„Šioje sodyboje gyvename nuo 1990 metų. Prieš tai buvome įsikūrę buvusios Daršiškių mokyklos pastate. Šį namą mums suteikė kolūkis. Vėliau jį įsigijome. Buvo mada senus vienkiemius atitempti į gyvenvietę ir apmūryti. Šis namas buvęs Baltrėnienės iš Daršiškių vienkiemio. Kolūkio laikais čia pastatytas ir apmūrytas. Aš esu tikra daršiškietė. Mano mergautinė pavardė Balnevičiūtė. Vyras yra kilęs iš Pasvalio rajono Aukštuolių kaimo. Jis iš ten su tėvais buvo persikėlęs į Vabalninką. Mūsų krašte pradėjo darbuotis statybininku. Taip ir susipažinome“, – apie save ir sutuoktinį pasakojo Aldona.

Kolūkiniais laikais moteris dirbo fermose. Ir karves melžė, ir jaučius šėrė. Vyras visą laiką statybose triūsė. Iširus kolūkiams, ėmėsi smulkaus ūkininkavimo. Dirbo 3 hektarus žemės. Dar šiek tiek jos nuomojosi. Šiuo metu abu jau pensininkai. Ūkio atsisakė prieš dvejus metus. Nebeliko ir vištų. Jas išpjovė įsisukęs šeškas. Savo reikmėms turi daržą, šiltnamį.

Į pokalbį įsiterpęs Tautvydas pridūrė, kad vasarą mėgsta gretimame Kiaulėdžių miške pauogauti, pagrybauti. Su girininko leidimu pasimalkauja.

„Nuo pasaulio nesame atskirti. Mūsų kaimo gyvenimas visą laiką sukosi apie Antašavą. Ir šiuo metu ten dar yra parduotuvė, medicinos punktas. Gaila, kad pašto nebeliko. Tris kartus per savaitę į Daršiškius užsuka automobilinė parduotuvė. Taigi prireikus be duonos neliekame. Į miestą autobusu iš Antašavos išsiruošiame nebent pas gydytojus į Kupiškį, o pasižmonėti, į prekybos centrus pavėžėja savaitgaliais aplankanti dukros šeima“, – sakė Aldona.

Rakašiai užaugino dukrą Jurgitą ir sūnų Dainių. Dukra gyvena Panevėžyje, o sūnus jau aštuoneri metai – Vokietijoje. Kol vaikai ten lanko mokyklą, grįžti į Lietuvą nesiruošia. Iš viso sulaukta penkių anūkų – Gabijos, Indrės, Eresto, Domanto ir Gabrieliaus.

„Ar kas nors iš vaikų, anūkų norės apsigyventi Daršiškiuose, tikriausiai svajoti neverta. Dukra savo namus turi. Sūnui kol kas gerai Vokietijoje klojasi. Panaši situacija daugelyje daršiškiečių kiemų. Čia gyvena tik kelios jaunos šeimos. Visi kiti gyventojai jau gana garbaus amžiaus. Kaimas sensta, o jaunimas neskuba pakeisti senimo. Daugelyje sodybų belikę po vieną žmogų. Visi tvarkingai gyvena. Tik vienas kiemas yra problemiškesnis dėl velnio lašų. Nyksta ūkiškas kaimo gyvenimas. Pavyzdžiui, karvę laiko gal tik du daršiškiečiai. Nebėra ir arklių. Seniau kiekviename kieme jų būdavo“, – taip apie kaimą ir jo ateitį kalbėjo pašnekovai.

Pasak Aldonos, gal ir atsirastų daugiau jaunimo, jei būtų darbo vietos kuriamos Antašavoje. Aplink yra daug tuščių pastatų. Negi negalima sugalvoti ten kokios nors gamybos? Dabar didžiausi vietos darbdaviai, ypač sezono metu, tik keli didesni aplinkiniai ūkininkai.

Kaip nuginti vienatvę

Kita mūsų stotelė Reginos Pralinskienės (Vizbaraitės) namuose. Moteris irgi vietinė. Jos gimtoji sodyba tebėra už 200 metrų. Ten iki mirties buvo įsikūrusi Reginos sesuo Vida, o dabar gyvena jos buvęs gyvenimo draugas. Pasak Reginos, svarbu, kad tie nasmai netušti.

„Aš gyvenu viena. Prieš penkerius metus palaidojau vyrą. Vaikai gyvena atskirai. Dažnai mane aplanko ir padeda Kaune gyvenantis sūnus Giedrius. Vyriausia dukra Vaida su šeima įsikūrusi Klaipėdoje. Sūnus Donatas dešimt metų gyvena Londone. Dvi jaunylės dukros Vilma ir Simona taip pat Didžiojoje Britanijoje įsikūrusios. Džiaugiuosi anūkais Gabriele, Emilija, Timofejumi, Rachele, Titu ir Ūla, Donkarlu ir Katalėja.“

„Mano vyras buvo kilęs irgi iš šio krašto, iš Paliepių kaimo. Kolūkio laikais dirbo agronomu. Aš auginau vaikus. Vėliau darbavausi naftos bazėje sandėlininke. Iširus kolūkiams, ūkininkavome. Dirbome 13 hektarų žemės. Turėjome mišrų ūkį. Po vyro mirties dar dvejus metus laikiau karves. Vėliau vienai ūkininkauti pasidarė per sunku ir viso to atsisakiau. Netrukus ir pensijos sulaukiau. Daržus ir šiltnamį tebesodinu. Žemės darbus palengvina turimas traktoriukas. Laikau dar ir vištų. Visgi jų žadu atsisakyti. Kai neturi savo grūdų, jas laikyti nuostolinga“, – apie save ir ūkį pasakojo pašnekovė.

Regina tikino, kad vienatvės nejaučianti. Mėgsta bendrauti su žmonėmis. Turi daug draugų, palaiko ryšius su giminėmis. Ypač daug svečių sulaukianti vasarą. Atvažiuoja vaikai, anūkai, krikštavaikiai ir kiti giminaičiai. Moters pagalbos ypač reikėjo sunkiai vaikščiojančiai seseriai. Po jos mirties atkritus tiems rūpesčiams, pajutusi tuštumą. Tai stengiasi kompensuoti intensyvesniu bendravimu su aplinkiniais, kapų priežiūra.

Dviračiu dažnai numina į šv. Mišias Antašavos bažnyčioje. Ten susitinka su pažįstamais, pasišneka. Vaikai nupirko lengvai minamą anglišką dviratį. Moteris turi ir vairuotojo pažymėjimą, bet seną automobilį pridavusi į metalo laužo supirktuvę, kito nebepirko. Anot jos, nebeapsimoka. Išsiverčia ir be savo automobilio.

Labai mėgstanti keliones. Žinoma, šiltesniu metų laiku, kai krosnies nereikia kūrenti. Jei tik kas pasiūlo kažkur keliauti, ilgai nedvejoja. Smagu ir po Lietuvą pasižvalgyti. Išvykstanti retkarčiais ir į tolimesnius kraštus. Vištas palesinti, katinėlį pamaitinti tuo metu dažniausiai prašanti savo buvusios klasės draugės Aldonos Rakašienės.

Nenuobodu Reginai gyventi ir dėl to, kad akiratį jai padeda plėsti kompiuteris. Moteris panaršo internete ir sužino šalies ir pasaulio naujienas. Per internetą žiūri ir kino filmus, bendrauja su artimaisiais.

Paklausta, kas šiuo metu yra seniausi Daršiškių gyventojai, Regina sakė, kad iš tokių šio kaimo senbuvių galėtų paminėti Genę Keršulienę, kuri žiemas leidžia pas dukrą Kaune. Genovaitė Aukštikalnienė, kuri irgi šiuo metu išvykusi pas artimuosius, taip pat yra viena iš kaimo senųjų gyventojų. Dar galima užsukti pas Trasykius.

Gyvenimo paslaptis

Taigi paklausę patarimo, pasibeldėme į Elenos Reginos Trasykienės (Skukauskaitės) namo duris.
Šiuose namuose laikraščio korespondentai yra lankęsi ir anksčiau, kai buvo rengiamas straipsnis apie pokario partizaninį judėjimą Kupiškio krašte. Apie tai daug papasakojo Valerijonas Trasykis. Deja, šįkart šių namų šeimininkė pranešė liūdną žinią, kad jau beveik metai, kaip yra vyrą palaidojusi. Nespėjo jiedu paminėti deimantinių vestuvių sukakties. Vaikai buvo pažadėję jas tėvams surengti. Iki šios datos pristigo dvidešimties dienų.

„Susituokėme jauni, kaip stovime. Vyras skolintą kostiumą vilkėjo. Aš dirbdama kiaulių šėrėja įstengiau vestuvinę suknutę nusipirkti. Turtas prigyvenamas. Santuokoje svarbiausia, kad šalia geras, supratingas žmogus būtų. Mano vyras toks ir buvo. Vairuotoju dirbo keturiasdešimt šešerius metus. Nei pastūmė, nei sušėrė. Visi Trasykiai ramūs, geri žmonės. Susilaukėme trijų dukterų. Vyriausia Romualda, o Liudvika ir Zinaida dvynukės. Aplanko anūkai Jurgita, Edita, Simona, Joana, Robertas ir Ričardas su savo atžalomis Neila, Natu, Adrija, Atlanta, Kaspijumi, Epril ir Adamu, Ugne ir Greta. Jaučiuosi labai turtinga turėdama šitiek anūkų ir proanūkių. Vieni įsikūrę Panevėžyje ir Vilniuje. Dalis jų Anglijoje gyvena. Bet atvažiuoja į Lietuvą vaikų pakrikštyti. Lietuvybę stengiasi išsaugoti“, – kalbėjo pašnekovė.

E. R. Trasykienė į Daršiškius atitekėjo iš Uoginių, kur augo gausioje aštuonių vaikų šeimoje. Anksti neteko tėvo. Patyrė daug vargo. Dirbti pradėjo nuo šešiolikos metų.

Taigi apie šį kraštą daugiau žinanti tik iš vyro pasakojimų. Trasykių giminės net keli kiemai Daršiškiuose yra. Jų šaknys – išnykusiame Trasykių kaime, buvusiame netoliese.

Žaliomis lentutėmis apkaltame buvusiame Antano Trasykio namuke, kurį tėvams mirus prižiūri iš Biržų rajono atvažiuojantis jų sūnus Boleslovas Trasykis, kadaise veikė pirmoji Daršiškių pradinė mokykla. Vėliau ji perkelta į kitą namą. Šalia gyvena Jonas ir Julija Trasykiai. Jonas yra Juozo Trasykio sūnus. Šiuo metu ligoninėje, nes koją susilaužė. Jis tai būtų galėjęs daug apie Daršiškius papasakoti.

Jos vyro tėviškės nebėra. Vyro tėvo Kazimiero Trasykio sodyba buvo kaimo pakraštyje, laukuose už dabartinės Rakašių sodybos. Šiuo metu ten jos nė žymės nebelikę. Ją sunaikino melioracija.

„Vyro senelis prisimindavo, kaip sukilėliai prieš baudžiavą vežti į pamiškę laidoti ilgais vežimais. Toje vietoje buvo kaimo ganyklos. Po tų įvykių žmonės nebegalėjo ten karvių ganyti. Jos kasdavo toje ganykloje žemę kojomis ir maurodavo. Nežinau, ar tai tiesa, taip girdėjau pasakojant. Mano vyro tėvų kaimynystėje buvo Karoblių žemė. Jie buvo išvežti į Sibirą, o jų sūnus, kuris slapstėsi nuo sovietinės armijos, nušautas“, – pasakojo Elena Regina.

Vyro mama Grasilda Trasykienė, kilusi nuo Vabalninko, buvo gera siuvėja. Namuose tebėra sena jos siuvimo mašina „Singer“ ir siuvinėtas Švč. Mergelės Marijos paveikslas.

Elenos Reginos kaimynystėje stūkso labiausiai apleista Daršiškių sodyba. Ten kadaise gyveno Karobliai. Jiems mirus, palikuonys nepasirūpino nuosavybės dokumentais. Tie namai atiteko valstybės turto fondui. Jų niekas neprižiūri. Vienas vargas, kai šalia toks šabakštynas. Piktžolės vasarą pasisėja aplink iš to raisto.

Pašnekovė sakė, kad jai prižiūrėti sodybą padeda vaikai. Ypač anūkas Robertas dažnai su dukrytėmis apsilanko. Moters širdį labai sugraudino šios proanūkės, kai prieš Kalėdas lankant kapus, jos padėjo du saldainiukus ant prosenelio kapo. Prieš tai tokiais saldainiais ir ją buvo apdalijusios.

Vėliau kalbinti dar keli daršiškiečiai bėdojo, kad valdžia niekaip neprisirengia pastatyti kaimo riboženklio. Kai jo nėra, tai vasarą, rudenį uogautojai ir grybautojai pro šalį automobiliais skrieja kaip patrakę. Nesaugu. Juolab kad kaime dar yra keletas šeimų, auginančių mažus vaikus.

Atminties kodas

„Kupiškėnų enciklopedijoje“ Vidmanto Jankausko, Alvydo Totorio ir Janinos Lauciuvienės straipsnyje rašoma, kad Daršiškių kaimas istoriniuose šaltiniuose žinomas nuo XVI amžiaus vidurio. Priklausė Upytės karališkojo valsčiaus Nemėnų vaitijai. Nuo XVI amžiaus pabaigos priklausė naujai sudarytos Vabalninko seniūnijos Mažuknėnų vaitijai, Vabalninko parapijai. Nuo 1681 metų Daršiškiai minimi Palėvenės bažnyčios metrikų knygose. 1683 metų Vabalninko seniūnijos inventoriuje nurodyta, kad Daršiškiuose buvo 17 dūmų (ūkių).

Kaimas smarkiai nukentėjo per Šiaurės karą ir per 1709–1710 metų marą. 1738 metais Daršiškiuose bebuvo 2 dūmai.
1869–1915 metais Daršiškiai priklausė Panevėžio apskrities Stumbriškio valsčiui ir buvo seniūnijos centras.

Kaimo gyventojai aktyviai rėmė 1863 metų sukilėlius. Ties kaimu 1863 metų lapkričio 11 dieną įvyko Eliziejaus Liudkevičiaus vadovaujamų sukilėlių susirėmimas su caro kariuomene, per kurį žuvo sukilėlių vadas ir keliolika jo kovotojų.

1910 metais Daršiškiuose atidaryta pradinė mokykla, daugeliui metų tapusi pagrindiniu švietimo centru Antašavos apylinkėse. Ji veikė maždaug iki 1962 metų.

1912 metais Daršiškių žemės ribojosi su Antašavos bažnyčios, Antašavos dvaro, Gikonių, Trasykių, Vosniūnų, Žižmariškio kaimų valdomis ir valstybiniu Vabalninko mišku. Tais pačiais metais matininkas S. Sychinas kaimo žemę padalijo 15 savininkų: Kaziui Baltrėnui, Jonui Baltrėnui, Jonui Vizbarui, Pranui Vizbarui, Mataušui Baniuliui, Jonui Vizbarui, Pranui Augustinui Ažusieniui, Pranui Vidugiriui, Jono Kalkio įpėdiniams, Jonui ir Antanui Intukams, Salomėjai Šešeikienei, Kazimierui Trasykiui, Kazimierui Karobliui, Karoliui Vinckui, Povilui Grubinskui. Taip pat skirtas sklypas liaudies mokyklai, 3 sklypai bendroms mažažemių valdoms, 4 sklypai atsargos kareiviams apgyvendinti.
1915 metais rugpjūčio 1 dieną ties Daršiškiais įvyko nemažas mūšis tarp rusų ir vokiečių kariuomenių. Vokiečiai į nelaisvę paėmė 1250 rusų karių.

1919–1947 metais kaimas priklausė Biržų apskrities Vabalninko valsčiui, 1947–1950 metais – Kupiškio apskrities Geležių valsčiui, 1950–1959 metais – Vabalninko rajonui. 1940–1941 ir 1944–1954 buvo apylinkės centras. Vėliau priklausė Antašavos apylinkei. 1949 metais buvo įsteigtas „Žalgirio“ kolūkis.
Pokario metais partizanavo Juozas (žuvo 1945 m.) ir Povilas (kalintas lageriuose) Karobliai. Jų motina Karolina Karoblienė mirė tremtyje.

1959 metais Daršiškiuose buvo Klaudijaus Baltrūno, Elenos Sinkevičienės, Liongino Pinausko, Alekso Pinausko, Adelės Keršulytės, Juozo Karoblio, Povilo Grubinsko, Jono Trybės, Anelės Vasiliauskaitės, Juliaus Paskačimo, Jono Pažemecko, Prano Dundulio, Antano Vinciūno, Salomėjos Gaulienės, Povilo Vizbaro, Antano Pavilonio, Juozo Vasiliausko, Jono Vinciūno, Jono Trasykio, Antano Poškos, Mikalinos Skūpienės, Paulinos Aukštikalnienės, Petro Petrulio, Onos Grubinskienės, Antano Trasykio, Jono Balnevičiaus, Veronikos Aukštikalnytės, Anelės Baltrėnienės, Valio Trasykio, Kazio Trasykio, Emilės Tipinaitės, Antano Eižino, Juozo Vizbaro, Petro Vizbaro, Alfonso Skūpo, Rožės Karoblytės, Stasio Vizbaro ūkiai ir 135 gyventojai.

VIETOVARDŽIAI

1935 metais Daršiškiuose užrašyti tokie vietovardžiai: pievos – Blindynė, Bobiškiai, Čivilpievė, Gailupis, Kaltavietė (kur liūne su arkliais ir vežimu prigėręs girtas ponas Kaltas), Paversmė, Palankys, Skaistabalė, Steponvietė, Užulėnis; dirvos – Jagėlos, Kiaulėdėlis, Pajuodalksnis, Plentauka, Siaurelė, Valėklos; ganyklos – Kirmėlynė, Šilalis; duobė Velniakūdrė (iš kurios girtuokliams pasirodydavo velnias).