BE NOSTALGIJOS – GYVENTI GERIAU

Kupiškis – tai jau ketvirtas Lietuvos miestas, kuriame aš gyvenu. Sakoma, kad tėvų nepasirinksi. Deja, ir pirmos savo gyvenimo stotelės pasirinkti negalėjau. Dažnai iš vyresnio amžiaus žmonių išgirstu apie nostalgiją gimtajam kraštui. Išgirdusi šį žodžių junginį, mandagiai patyliu, nes tiesiog nesuprantu, apie kokį jausmą kalbama. Tikslesnę žodžio „nostalgija“ reikšmę radau Tarptautinių žodžių žodyne. Tai – liguistas tėvynės ilgesys, kurį sukelia jos netektis, asmeninių ryšių, reikšmingų vietų, kultūros ir istorijos vertybių praradimas. Taip pat žodyne rašoma, kad nuolat gilėjanti nostalgija sukelia nemigą, depresiją ir kitus psichikos sutrikimus. Iš tokio nostalgijos jausmo apibūdinimo suprantu, jog geriau būtų, kad nostalgija netaptų gyvenimo palydove.

Po daugiau nei dešimt metų negyvenimo gimtajame mieste į jį grįžtu kaip į bet kurį Lietuvos miestą, kuriame esu pagyvenusi ilgiau nei pusmetį. Jokio ilgesio vietoms, gatvėms, pastatams, su kuriais buvau susijusi nuo gimimo iki aštuoniolikos metų, nejaučiu. Juolab kad suminėtus objektus matau kitaip ir kitokius.

Antras miestas, kaip daugumai jaunuolių, atsirado labai natūraliai. Mano studijų miestu tapo Vilnius. Praėjus dešimčiai metų šiame mieste, aplinkui vykstantis bėgsmas pradėjo varginti, todėl iš jo pasitaikius tinkamai progai tiesiog išvykau. Šiuo atveju tikriausiai labiausiai tiktų posakis: „Kas ieško, tas randa.“ Nemeluosiu sau, kad po daugiau nei penkerius metus trukusios pauzės nuo sostinės apsilankyti Vilniuje gera, nes kitaip nei mažesniuose miestuose ten lengviau pasijausti savimi.

Trečiame mano gyvenimo mieste viską vėl teko kurti iš naujo. Kai tau jau nebėra aštuoniolika, viskas yra kur kas sudėtingiau, nes atsiranda daugiau baimės, dvejonių, aplinkos reikalavimų.

Kad ir kur žmogus gyventų, jo gyvenimą vis tiek kažkada užvaldo rutina. Remiantis Tarptautiniu žodžių žodynu, žodis „rutina“ reiškia sustabarėjusią, pasenusią tvarką. Nors, atrodo, šio žodžio reikšmė neigiama, tačiau dauguma žmonių gyvena labai aiškiai sudėliotoje rutinoje ir tikrai nesiskundžia. Nežinau, ar Kupiškyje nusprendžiau apsigyventi, norėdama pabėgti nuo rutinos, bet tikrai žinau, kad su trečiu gyvenimo miestu atsisveikinti nebuvo sudėtinga.

Vieną vėlyvą vakarą galvoje nuskambėjo sau skirtas klausimas: „Ką aš norėčiau pasakyti Kupiškiui, jeigu rytoj iš jo tektų išvykti?“ Galbūt aš pasakyčiau taip: „Džiaugiuosi išvykstanti, kol dar autobusų stotis negrąžinta į senąją vietą (girdėjau, kad autobusų stoties vieta prie prekybos centro atrodo tinkamesnė ne man vienai).“ Juokauju, nes tikriausiai niekam nieko ir nesakyčiau. Kupiškis yra mažiausias miestas, kuriame gyvenu. Pradžioje šis miestas, kol buvo visai nepažįstamas, atrodė, labai didelis. Vėliau jis pradėjo trauktis: ne tik mastelio, bet ir žmonių požiūrių, nuomonių, asmenybių prasme.

Kiekvienas miestas, kuriame teko pagyventi, mane pamokė, palamdė, paminkė, būta ir saulėtų, ir niūrų, ir vienišų, ir dar kitokių dienų. Nė vienam iš trijų iki šiol nejaučiu nostalgijos. Tikiuosi, kad to neteks pajusti ir Kupiškiui, nes, tikiu, kad tai dar ne paskutinė mano gyvenimo stotelė.
Ar iš tiesų mes kiekvienas privalome rasti savo vietą po saule?

Jurgitos Žiukaitės nuotrauka