Kupiškyje lankėsi trys „Misijos Sibiras ’18“ dalyviai (iš kairės) – Matas Toliušis, Roberta Budnikaitė, Viltė Ambrazaitytė, kurių akimis pamatytas skaudus ir sudėtingas tautiečių istorijos etapas.
Audingos Satkūnaitės nuotrauka
Pirmadienį Kupiškyje lankėsi trys „Misijos Sibiras ’18“ dalyviai – Roberta Budnikaitė, Viltė Ambrazaitytė ir Matas Toliušis. Kadangi šiais metais Rusijos Federacijos ambasada Lietuvoje atsisakė ekspedicijos komandai išduoti vizas, todėl dalyviai buvo išlydėti savo misijos atlikti politinių kalinių laidojimo vietose Kazachstane.
Audinga SATKŪNAITĖ
Reikia bandyti ne kartą
„Misijos Sibiras ’18“ dalyvė V. Ambrazaitytė sakė, kad kalbant apie tremtį Kazachstanas minimas ne taip dažnai kaip Sibiras, nors kai kuriuose istoriniuose šaltiniuose galima rasti informacijos, kad ten ištremta iki 100 tūkst. lietuvių. Ši šalis pagal trėmimų mastą yra antra.
Anot V. Ambrazaitytės, šiais metais misijos dalyviai istorines vietas tvarkė Karagandos, Balchašo bei Džezkazgano apylinkėse. Visos šios apylinkės telpa į vieną sąvoką – Karlagas, kuriame kalėjo tūkstančiai lietuvių politinių kalinių.
R. Budnikaitė papasakojo, kaip vyksta atranka į „Misiją Sibiras“, kurios idėja, vienijanti pilietišką jaunimą, gimė 2006 metais. Ekspedicijos dalyvės tikinimu, atranka susideda iš kelių etapų ir vienas jų yra anketos pildymas. Šiais metais ekspedicijos organizatoriai sulaukė beveik tūkstančio norinčių dalyvauti anketų. Į bandomąjį žygį buvo atrinkta tik 80 dalyvių.
Roberta šiais metais bandomajame žygyje dalyvavo ketvirtą kartą, Matas – antrą, kol galų gale abu buvo atrinkti vykti į ekspediciją. Visi trys Kupiškyje apsilankę „Misijos Sibiras ’18“ dalyviai sutartinai tvirtino, kad jiems atrankos kriterijai nežinomi, tačiau galbūt labiausiai sėkmę lemia motyvacija.
Plačiau skaitykite „Kupiškėnų mintyse“