Greta ir Andrius Sinkevičiai šiais metais kaip vestuvių fotografai vyko dirbti į Ispaniją, kur per dvi savaites įamžino aštuonias ceremonijas.
Nuotrauka iš asmeninio pašnekovų albumo
Iš Palėvenėlės kilusio Andriaus ir vilnietės Gretos Sinkevičių šeima šiais metais pajuto kitokį vestuvių skonį – po Ispanijos dangumi. Kažkada savo gyvenimą su tiksliaisiais mokslais susiejęs Andrius vis giliau neria į fotografiją, kuria užkrėtė profesionali fotografė, jo žmona. Šiuo metu be šios veiklos pašnekovai sunkiai įsivaizduoja savo gyvenimą.
Audinga SATKŪNAITĖ
Palėvenėlės sąsaja su žalčiais
Su Greta ir Andriumi, kurie yra reti svečiai Kupiškio krašte, susitikome tada, kai jų mintys dar buvo Ispanijoje. Būtent šioje šalyje jie dvi įspūdingas ir šiltas savaites praleido per fotoaparato objektyvus stebėdami jaunavedžiams ypatingos šventės akimirkas.
Šiuo metu Vilniuje su žmona gyvenantis A. Sinkevičius sostinėje atsidūrė ne iš karto. Baigęs vidurinę mokyklą jis studijų miestu pasirinko Kauną, kur studijavo kompiuterinių tinklų administravimą. Lemtinga buvo pažintis su Greta, dėl kurios vaikinas išvyko gyventi į Vilnių. Andrius prisipažino, kad tikriausiai šeimos gyvenamoji vieta ir bus sostinė.
„O gal apsigyvensime Palėvenėlėje“, – šypsodamasis tarė Andrius ir žvilgtelėjo į žmoną.
Sostinėje gimusi ir augusi G. Sinkevičienė yra profesionali fotografė. Ji Vilniaus dizaino kolegijoje baigė fotografijos studijas. Mergina pasakojo, kad nuo jos tėvai fotoaparatą slėpė nuo pat vaikystės, nes jį paėmusi į rankas fotografuodavo kiekvieną kambario kertelę.
Pašnekovai į Kupiškį užsuka gana retai. Kaip patys sako, jau visi priprato, kad jų vasara būna užimta, todėl netgi draugai nustojo teirautis, ar jie gali susitikti ir pan. Duoklę draugams ir giminaičiams su kaupu stengiasi atiduoti atėjus žiemai ir pavasariui.
Vos pradėjus su Andriumi kalbėtis apie gimtąją Palėvenėlę, kur iki šiol gyvena Druskininkuose gimęs jo tėtis, Greta šneką iš karto pasuko apie žalčius, kurių, anot pašnekovų, ten apstu. G. Sinkevičienės gyvačių baimė yra tokia didelė, kad net žengti žingsnį Palėvenėlėje yra baisu.
„Čia patinka atvažiuoti tokiu laiku – rudenį ar žiemą, kai aplinkui ramu. Vasarą man Palėvenėlėje būna baugu, kad kur nors nesusidurčiau su žalčiais“, – sakė Greta. Andrius tikino, kad prie jų draugijos jau seniai pripratęs.
Pašnekovo seneliai, kuriuos visuomet šeima aplanko atvykusi į Kupiškį, šiuo metu gyvena mieste, nors anksčiau buvo įsikūrę Čiovydžių kaime.
„Vaikystėje daugiau laiko praleisdavau čia. Kai vasarą kiti važiuodavo į Palangą, mes vykdavome į Druskininkus, nes jie toli, todėl tėvams su trimis vaikais būdavo sudėtinga išsiruošti. Ilgai ten niekada nebūdavome – maždaug savaitę“, – pasakojo A. Sinkevičius.
Plačiau skaitykite „Kupiškėnų mintyse“
