Sakoma, kad žmogus labiausiai trauką jaučia gimtosioms vietoms ir nuolat girdi jų šauksmą. Panevėžyje gimusi ir augusi Jurgita Meškerienė jau daugelį metų gyvena Subačiuje. Moteris apie vietą, kur rusena šeimos židinys, kalba su tokiu pasigėrėjimu ir šiluma, kad neįmanoma nepatikėti, jog ir svetimas kraštas gali būti savas.
Audinga SATKŪNAITĖ
Sujungė Panevėžys
Vieni žmonės labai sunkiai įsileidžia vietas, su kuriomis neturi jokių sąsajų, kiti kratosi gyvenimo provincijoje. J. Meškerienei nebūdinga nei viena, nei kita.
Moteris Subačiuje gyvena maždaug septyniolika metų. Kaip pati juokauja, „atitekėjo“, nes čia augo ir gyveno jos vyras Romas.
J. Meškerienė pasakojo, kad Kupiškio kraštas gyvenant Panevėžyje buvo mažai pažįstamas. Ji turėjusi tetą, kurios uošviai gyveno Kupiškyje, todėl čia porą kartų mergaitė lankėsi.
„Į atmintį yra labai įstrigę kalneliai važiuojant į Kupiškį. Man, vaikui, jie atrodė tokie begaliniai. Tiek ir teatsimenu“, – prisipažino pašnekovė.
Kupiškio kraštas Jurgitą surado per būsimą vyrą, su kuriuo susipažino Panevėžyje.
„Susipažinome kaip ir visi paaugliai. Su drauge vaikštinėjau po Laisvės aikštę, kaip ir jis su draugu, ir būsimas vyras mane užkalbino. Truputis po trupučio, žodis po žodžio, skambutis po skambučio – taip viskas ir išsirutuliojo“, – pažinties su vyru istoriją atskleidė J. Meškerienė.
Kodėl Jurgita pasirinko vyro kraštą, o kartu su juo neįsikūrė gimtajame mieste Panevėžyje? Kai įsimylėjėliai susituokė, Jurgita tuomet dar mokėsi Šiauliuose ir diskusijos, kur jiems kartu apsigyventi, nebūta.
„Tuomet mums Subačius buvo laikinas prieglobstis. Kol mokiausi Šiauliuose, susisiekimas su Subačiumi buvo puikus, todėl nemačiau problemų čia gyventi. Po penkerių metų santuokos pradėjome planuoti vaikus ir susėdę įvertinome labai paprastus dalykus. Subačiuje yra darželis, mokykla, ambulatorija, vaistinė, geras susisiekimas, o darbą galima turėti tiek Kupiškyje, tiek Panevėžyje“, – kalbėjo Jurgita.
Taigi šeima, įvertinusi vietos pliusus, nusprendė pasilikti gyventi ir atžalas auginti būtent Subačiuje. Jurgita iki šiol įsitikinusi, kad nėra geresnės vietos augti vaikams.
Plačiau skaitykite „Kupiškėnų mintyse“