Stebina Irenos Eigelienės dideli darbai ir meilė gimtinei.
Nuotrauka iš Vilniaus kupiškėnų klubo archyvo
Kilnus žmogus ypač jaučia pagarbą trims dalykams: Dangaus valiai, žymiems žmonėms ir išminčių žodžiams.
Konfucijus
Paženklinta šviesos simboliais
Dangaus valia Irenos Semaškaitės gimimą lydėjo du ženklai: ji gimė šv. Jono naktį, vos tik pražydus paparčio žiedui, ir jubiliejiniais Vytauto Didžiojo metais.
Tos dvi datos – 1930 metai ir birželio 24 d. pažymėjo visą gyvenimą: paparčio žiedas – šviesos, išminties ir laimės simbolis – lėmė jos pasirinkimą tapti mokytoja, o jubiliejiniai Vytauto Didžiojo metai – pasirinkti istorikės profesiją.
Baigusi Kupiškio vidurinę mokyklą I. Semaškaitė įstojo į Vilniaus universiteto Istorijos fakultetą ir jį baigusi daugelį metų mokytojavo Kauno 13-oje (dabar Šv. Mato) vidurinėje mokykloje. Dėstė istoriją ir rengė moksleivių stovyklas gimtojo Kupiškio apylinkėse, organizavo ekskursijas po aisčių žemes.
Irena Eigelienė buvo gera mokytoja. Jos archyve išliko jos buvusios mokinės rašinėlis (etikos sumetimais rašinėliai apie mokytojus visada buvo rašomi anonimiškai). Jame rašoma: „Aš noriu parašyti apie savo Mokytoją. Ją pažįstu nuo praėjusių mokslo metų. Jos vardas Irena. Ji – nuostabi mokytoja. Tokių aš dar savo gyvenime nebuvau sutikusi. Ji nedidelė ir nejauna. Jos galvą dengia sidabriniai plaukai, o balsas ramus ir tylus. Kai Mokytoja pasakoja apie Lietuvos praeitį, jos veide visada nuoširdi šypsena ir šiltas žvilgsnis, kai kada atrodo, kad ji gyveno tais Vytauto ir kitų Lietuvos kunigaikščių valdymo laikais. Įdomu klausytis jos pamokų. Jos kartais virsta tarsi pasakomis. Ši Mokytoja labai praturtino mano žinias apie Lietuvą. O, kiek anksčiau aš nežinojau! Norėčiau, kad daugiau būtų tokių mokytojų, kurie mokėtų savo dėstomą dalyką taip mylėti ir taip išdėstyti, kaip Ji. Galbūt, čia lemia patirtis. O gal – ir didžiulė meilė Tėvynei, ir atsidavimas darbui. Ačiū, Mokytoja!“
Šeimoje mąsto viena kryptimi
Paparčio žiedas lėmė mokytojai ir laimingą gyvenimą šeimoje. Juk moteriai nėra didesnės laimės, kaip vienodos vertybinės nuostatos, pastangos iš buities pakilti į būties lygmenį, abiejų žiūrėjimas viena kryptimi – bendros idėjos, vienodas požiūris į savo valstybės ir tautos problemas, Tėvynės ateitį.
Ištekėjusi už inžinieriaus Rimanto Eigelio, 1941 m. Tautos sukilimo dalyvio, Irena Eigelienė kartu su juo gyveno patriotine Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo viltimi, visada tikėjo lietuvių tautos valios galia. Tik reikėjo sulaukti lemtingo istorijos momento.
Tokia dvasia išauklėjo ir vienintelį savo sūnų Vytenį Eigelį (1960–1993). Jis, tęsdamas šeimos patriotines tradicijas, 1990 metais tapo vienu iš nepriklausomos Lietuvos kariuomenės steigėjų. 1990 m. lapkričio 30 d. jam buvo suteiktas Lietuvos kariuomenės kapitono laipsnis. V. Eigelis vadovavo Krašto apsaugos ministerijos personalo padaliniams, nuo 1992 m. buvo Karinių oro pajėgų personalo vadovas. 1993 m. sausio 6 d. Vytenis Eigelis netikėtai mirė. Liko ant kambario sienos jo tapyta freska – žmona Daiva ir dukrelė.
Ir šį kartą paparčio žiedui pražydus juoda gedulo ir skausmo spalva, Irena stoiškai nusilenkdama Dangaus valiai, nepalūžo. Šeimos tragediją priėmė kaip Dangaus siunčiamą ženklą, kad nuo šiol jiems abiem su vyru Rimantu Eigeliu reikės dirbti Lietuvos valstybės ir Tėvynės labui už save ir už žuvusį sūnų. Savo patyrimo ir žinių pritaikymo ir panaudojimo geriausią galimybę mokytoja matė jos pasirinktame profesiniame kelyje, gaivinant lietuvybę ir siekiant tautos dvasinio atgimimo.
Iniciatyvos ir visuomeninė veikla
1994 metais ji įstojo į Tėvynės pažinimo draugiją (TPD), tapo Kauno krašto TPD skyrių koordinatore. Vėliau I. Eigelienės pastangomis buvo įkurtas Tėviškės pažinimo (dabar Tėvynės pažinimo) draugijos skyrius Kaune. Ji tapo to skyriaus vadove, kūrė TPD būrelius Kauno mokyklose.
Nuo 1997 metų balandžio 22 d. TPD Kauno skyrius, vadovaujamas I. Eigelienės, pradėjo bendradarbiauti su tuomet Kaune aktyviai veikusiu Lietuvos moterų lygos skyriumi (jo vadovė tada buvo architektė Laima Skuodienė). Organizuojamos bendros konferencijos, seminarai, knygų sutiktuvės, įvairūs kultūros renginiai Kauno miesto visuomenei, mezgėsi asmeninės pažintys tarp abiejų organizacijų narių, draugystės šeimomis.
1998 m. kovo 5 d. Kaune tautotyros savanorių konferencijoje buvo įkurtas Tėvynės pažinimo draugijos skyrius. Jo pirmininke išrinkta I. Eigelienė. Tų pačių metų liepos 22 d. TPD Kauno skyrius jo vadovės I. Eigelienės kvietimu dalyvavo Kupiškio krašto muziejuje šio krašto šviesuolio Felikso Barono kūrybos parodoje.
1999 m. birželio 26 d. TPD Kauno skyriaus pirmininkė I. Eigelienė kartu su Lietuvos 1941 m. birželio 23 d. sukilėlių sąjunga ir Kupiškio vidurine mokykla (dabartine L. Stuokos-Gucevičiaus gimnazija) surengė 1941 m. nuo bolševikų kariaunos rankų žuvusių gimnazistų atminties minėjimą. Jos iniciatyva jų atminimui Kupiškyje buvo pastatytas ir iškilmingai pašventintas koplytstulpis.
Tų pačių metų lapkričio 27 d. I. Eigelienės iniciatyva įvyko respublikinė konferencija „Gyvoji istorinė ir kultūrinė atmintis“.
Skaitydama paskaitas Lietuvos istorijos ir pedagogikos klausimais mokytoja I. Eigelienė tapo tautos mokytoja, tautotyrininkų konferencijų ir kitų renginių siela ir spiritus movens, skaidrinančia žmonių mintis ir keliančia jų sielas.
Apie mokytoją I. Eigelienę ne kartą rašiau spaudoje, TPD mėnraštyje „Gimtinė“ ir knygoje „Prie tautotyros versmių“ (V., 2009). Viename iš publikuotų savo straipsnių „Susitikimas su Istorija“ rašiau apie mokytojos Irenos Eigelienės organizuotą ekskursiją po aisčių žemes, aplankant ir Žalgirio mūšio lauką Griunvalde. Šioje ekskursijoje teko laimė ir man dalyvauti, pabūti mokytojos I. Eigelienės istorijos pamokoje. Ta pamoka, savo turiniu siekusi giliausias tautos istorijos šaknis, pateikta romantizmo kontekste, kėlė pasididžiavimą savo tauta, jos buvimu pasaulyje ir jos karžygių herojine dvasia. Tai buvo daugiau negu pamoka, greičiau snaudžiančios sielos šoko terapijos kursas, kviečiantis giliau ir išsamiau pažinti savo tautos istoriją, didžiuotis tuo, kad esi lietuvis. Ta ekskursija – tik viena pamoka, o jų mokytojos I. Eigelienės patriotiniame skrydyje buvo šimtai.
Nuo 2000 metų TPD Kauno skyrius vykdė naują tautotyros projektą. Irenos iniciatyva vyko reikšmingos konferencijos, skatinusios diskusijas visuomenėje.
Produktyvus dešimtmetis
Pastarasis mokytojos I. Eigelienės dešimtmetis buvo ypač produktyvus: organizuotos net kelios ekskursijos, aplankant jos itin pamėgtas aisčių žemes, prisimenant Lietuvos istorijos giliąsias šaknis, konferencijos, bendradarbiaujant su Lietuvos moterų lyga, konferencija „Tautinės vertybės globalėjančiame pasaulyje“ Seinuose, aplankant žymiąsias aisčių gyventas vietoves, ir daugelis kitų reikšmingų renginių. Tos konferencijos ir kiti renginiai, organizuoti mokytojos I. Eigelienės, tapo Tėvynės pažinimo draugijos istoriniais įvykiais, o pati mokytoja viena ryškiausių tautotyros asmenybių, gaivinančių tautos atmintį, jos istoriją grąžinančių dabarčiai ir tiesiančių kelius į ateitį.
Renginiai, kuriuos organizuoja I. Eigelienė, arba prie kurių prisiliečia jos širdis, išsiskiria ypatingu dvasingumu ir šiluma. Galbūt dėl to, kad juose glaudžiamasi prie lietuvių tautos mitologijos ir tautosakos versmių, o gal ir dėl to, kad pats likimas lėmė I. Eigelienei, apdovanotai paparčio žiedu ir jį nešiojančiai širdyje, dalyti džiaugsmą kitiems, spinduliuoti laimės aurą, žadinti ir kelti.
Stebina, kad būdama garbaus amžiaus, mokytoja nepavargsta mylėti savo gimtojo Kupiškio. Kiekvieną kartą, kai tik paskambina į Vilnių, ji visada atranda Kupiškiui pačių gražiausių, ypatingų žodžių, ryškiausių spalvų, tarsi Kupiškis būtų visos planetos centras, kuriame vyksta svarbiausi pasaulyje dalykai, gyvena patys doriausi ir didžiausią įnašą į Lietuvos kultūros lobyną sukrovę žmonės, savo optimizmu užkrečia net tokius kietasprandžius žemaičius, kaip šio straipsnio autorė, priverčia juos domėtis Kupiškiu, jo istorija ir žmonėmis, įsimylėti Kupiškį. Tai geba tik patys talentingiausi mokytojai. Kupiškėnai pagrįstai gali didžiuotis savo kraštiete, garsinančia jų gražius darbus ir jų asmenybes visame lietuviškame pasaulyje.
Ona Voverienė
