Šimonių seniūnijos Tumasonių kaimo žemės driekiasi palei kelią į Uteną. Kur šis kaimas yra, ne vietiniam žmogui vis tiek gali būti sunku susigaudyti, nepaisant to, kad ši vietovė visai ne užkampis, o kaip minėta, šalia reikšmingo kelio. Akivaizdu, kad valdžia kol kas laikosi nuostatos, kad prie kiekvieno žvyrkeliuko nereikia jokių vietovės rodyklių. Laimė, kad šiandien žmonėms gali pagelbėti palydovinė navigacija ir enciklopedinės žinios.
Nuo Kupiškio iki čia – 14 kilometrų, o iki Šimonių – 3 kilometrai. Šalia Tumasonių yra Butkūnai, Butėnai, Jurkštai. Iš vakarų pusės prieina Butkūnų miškas, teka Švoškilio upelis. 2011 metais Tumasonyse buvo 17 gyventojų. Šiuo metu čia nuolat gyvenama keturiose sodybose.
Banguolė ALEKNIENĖ-ANDRIJAUSKĖ
Anūkės, dukros ir prašalaičio žvilgsniu
Monika Uldukytė tądien sode rinko obuolius.
Taigi enciklopediją paskaitę, išmaniuosius prietaisus pasitelkę, judame tolyn nuo plento reikiama kryptimi žvyrkeliu. Aplinkui plyti platūs laukai, apglėbti miško ir pamarginti rudens nuspalvintų medžių salelėmis, kuriose slepiasi šio kaimo vienkiemiai. Pirmas įspūdis – Tumasonyse labai erdvu, žmonės gyvena patogiai, nesusigrūdę šonas prie šono, bet ir pernelyg neatitolę vieni nuo kitų. Privažiuojame ties dviejų kelių išsišakojimu stovintį medinį kaimo kryžių ir svarstome, kur pirmiausia sukti. Pasirinkta kryptis atveda į Aušros ir Virginijaus Uldukių sodybą. Deja, šeimininkų tądien nerandame. Su mumis pasišnekėti sutinka savaitgalį čia viešinti jų dukra Monika. Šiuo metu mergina gyvena Vilniuje, dirba finansų srityje. Labai mėgsta bėgioti. Šiemet dalyvavo sostinės maratone ir užėmė šeštą vietą.
Aušros ir Virginijaus Uldukių gyvenamojo namo pamatuose iš akmenukų išdėliota statybos data.
Ji papasakojo, kad šeimoje užaugo su broliu Nerijumi. Jis verslininkas. Gyvena Klaipėdoje. Turi du sūnus Bernardą ir Vincentą. Pastaruoju metu Nerijus dažnas svečias Tumasonyse, nes padeda tėčiui ūkininkauti. Plėtojamas yra augalininkystės ūkis. Mama žemėtvarkininkė. Dirba Kupiškyje.
Su Monika pasivaikštome po sodybą. Čia gyveno jos seneliai Antanas ir Pranė Uldukiai. Gyvenamasis namas statytas 1930 metais. Tokia data iš akmenukų gražiai įspausta šio namo pamatuose. Priešais namą stovi kryžius, padarytas 1913 metais ir čia atvežtas iš kitur. Gal iš ankstesnės jos prosenelių gyvenamosios vietos, kuri buvo maždaug už puskilometrio nuo čia? Visa sodyba apsodinta eglėmis, liepomis, šermukšniais. Prie namo tebėra ir senas obelų sodas. Prieškario laikus mena klojimas sodybos pakraštyje, pajuodusios nuo metų naštos pirtelė ir klėtis. Šiuolaikinio ūkininkavimo ženklų irgi pilna aplinkui. Tai ne tik įvairi technika ir padargai, bet ir naujoviškos statybos ūkinis pastatas, atnaujintas gyvenamasis namas.
Senas kryžius sodyboje mena kelias Uldukių kartas.
„Sodyboje labai gražu, kai žydi visos mamos sodintos gėlės. Mama pasodino ir tulpmedį, kaštonų, riešutmedžių netoli senojo klojimo. Sodyboje daug inkilų. Nuo pavasario jie nebūna tušti. Už kūdros miškelį mes vadiname Lieknu. Ten einame aviečiauti, grybauti. Ten dažnai galime pamatyti ir stirnų būrelius, išėjusius į laukymę pasidairyti“, – pasakojo Monika.
Merginos šeima anksčiau gyveno Kupiškyje, Kraštiečių mikrorajone. Jai baigiant mokyklą, 2004 metais, tėvai persikraustė į Tumasonis. Čia tuo metu dar gyveno močiutė Pranė. Senelis buvo miręs.
Pranė Uldukienė su vaikais 2012 metų liepą Tumasonyse, švenčiant jos 85-erių metų jubiliejų.
Nuotrauka iš Aušros Uldukienės asmeninio albumo
Kalbėdamasi su Monika, dairydamasi po erdvią sodybą vis mąsčiau, kaip čia jaučiasi žmogus, sugebantis kasdienybę pakylėti link aukšto dangaus, o paprastame žemės grumste įžvelgti ne vieną egzistencijos metaforą. Tos mano mintys ne šiaip nuklydimas į šalį, bet lyg nebylus klausimas šių namų tąkart nesutiktai šeimininkei Aušrai. Ji ne tik žemės reikalus išmano, bet yra rajone ir tarp šalies literatų žinoma poetė, išleidusi dvi poezijos knygeles, savo kūrybą publikavusi įvairiuose leidiniuose.
Tumasonyse yra buvęs ne vienas literatų suėjimas. Šis erdvus vienkiemis labai palankus poetinio žodžio sklaidai. Matyt, čia ir pati jo šeimininkė iš savo aplinkos semiasi kūrybinio įkvėpimo. Nuo čia visai netoli ir iki Aušros gimtojo Punkiškių kaimo, jos pradžių pradžios.
Apie pieno ūkį ir kaimo kryžių
Antras stabtelėjimas buvo pas tikrą tumasonietį Regimantą Tubį. Sutiktas sodybos kieme jis sakė labai neturįs laiko kalboms. Ganykloje laukia gyvuliai.
Pieno ūkio šeimininkas Regimantas Tubis gyvena buvusioje senelių Kunčių sodyboje.
Visgi keletą minučių šnektelėti ištaikė. Vyras papasakojo, kad čia yra jo mamos Vidos Tubienės (Kunčytės) tėviškė. Prasidėjus melioracijai Regimantas su tėvais persikėlė gyventi į Butėnus. Kurį laiką ši sodyba buvo apleista, bet jos melioracija nenušlavė. Tad prieš dvidešimt ketverius metus vedęs Regimantas su žmona Jūrate sugrįžo į Tumasonis ir čia pradėjo kurtis iš naujo, ūkininkauti. Šeima susilaukė dukros Ievos ir dviejų sūnų Deivido ir Artūro.
Šiuo metu Tubiai verčiasi pienininkyste, laiko 25 karves. Ūkininkauti padeda kartu gyvenantis sūnus Deividas. Dukra neseniai ištekėjo, o kitas sūnus išvažiavęs mokytis.
„Pajamos iš ūkio labai svyruoja. Pernai už litrą pieno mokėjo iki 23 centų. Tai buvęs neblogas įkainis. Be paskolų galėjau prilipdyti ūkinio pastato priestatą. Vėliau pieno supirkimo kaina krito iki 20 centų ir žemiau. Vėl reikia pinigą stipriau spausti. Visgi kol kas ūkininkavimu galutinai nenusivyliau. Išsilaikyti padeda tai, kad nesu skolingas bankams, nesinaudojau jokia europine parama. Gal tai ir matyti, nesu labai išplėtojęs savo ūkio. Bet man ramiau gyventi be skolų“, – išsakė savo požiūrį į ūkininkavimą pašnekovas.
Pasak Regimanto, savo reikmėms nuosavos žemės neužtenka. Dalį jos nuomoja. Daugiausia yra pievų. Pernai pašarams buvo pasėjęs 6 hektarus javų ir negalėjo jų dėl šlapio rudens nukulti. Reikėjo aparti ir pirkti kombinuotų pašarų. Šiemet turėjo pasisėjęs 2 hektarus avižų. Tai jas nuganė, kai dėl sausros ganyklos išdžiūvo. Tad tokia ta ūkininko kasdienybė.
Regimantas papasakojo, kad užaugo su trimis seserimis Danguole, Ramune ir Dale. Mokyklą lankė Šimonyse. Visos trys seserys gyvena Skapiškyje.
Paklaustas, ar ūkininkaujant lieka laisvo laiko, Regimantas teigė, kad gal šiek tiek darbų mažiau žiemą. Bet vis tiek esi pririštas prie namų, kai gyvulių laikai. Didžiausia pramoga būna, kai gali pasižiūrėti televizorių ar prisėsti prie kompiuterio.
Pasiteiravome Regimanto, kas gyvena jo kaimynystėje, nes gražiai prižiūrimoje sodyboje šeimininkų neradome. Vyras paaiškino, kad tai buvusi Alfonso ir Irenos Uldukių sodyba. Jiems mirus, ją prižiūri palikuonys.
Vėliau pavyko susisiekti su Kupiškyje gyvenančia Rita Uldukyte. Ji papasakojo, kad toje sodyboje gyveno ir jos senelis Juozapas Uldukis. Jos tėvas Alfonsas buvo jo sūnus.
„Ten aš užaugau su seserimi Regina. Mano tėvelis buvo kaimo kryžiaus atstatymo iniciatorius. Jo sumanymą palaikė ir kiti kaimo žmonės. Tą kryžių Atgimimo pradžioje sumeistravo Jonas Šmigelskas. Sodyboje aš ir sesers šeima gyvename vasarą, o kitu metu ten apsilankome kiekvieną savaitgalį. Saugojame ir puoselėjame tėviškę“, – sakė moteris.
Eimantas Čiūdaras papasakojo apie save ir gyvenimą kaime.
Nori atkurti sodybą
Tumasonyse gyvena jauna Jūratės ir Eimanto Čiūdarų šeima, auginanti tris atžalas. Apie gyvenimą kaime pasišnekame su Eimantu. Į šią sodybą jis su tėvais atsikraustė 1994 metais. Vėliau jie iš Tumasonių išsikėlė gyventi kitur. Kurį laiką jis buvo išvykęs uždarbiauti į užsienį. Ši sodyba gal dešimt metų buvo negyvenama, likusi ir be langų, ir be durų. Dabar bandąs ją atkurti. Ūkininkauti nemėgina. Nėra nei žemės, nei technikos tokiems užmojams.
Čiūdarų sodyba. Seniau čia būta Senvaičių kiemo.
„Dirbu Svėdasuose. Susisiekimas geras. Esu automobilių mechanikas. Žmona Šimonių mokyklos valgyklos virėja. Turime daržą, šiltnamį. Pramisti kaime galima. Gaila, kad atlyginimai yra nedideli. Dėl to ir sodybos tvarkymas stringa. O palikus šeimą vėl važiuoti padirbėti į užsienį ilgesniam laikui nebesinori“, – atviravo pašnekovas.
Kitoje plento pusėje
Pasirodo, kad Tumasonių kaimas dar ir kitoje plento pusėje nusidriekęs. Tiesa, šiuo metu ten belikęs tik Irenos Kavaliauskienės (Jarmalavičiūtės) kiemas. Ši moteris tikra tumasonietė – čia gimusi, užaugusi ir niekada iš tėvų namų neišsikėlusi.
Irena Kavaliauskienė (Jarmalavičiūtė) gimė, užaugo ir visą laiką gyvena Tumasonyse.
Apie visa tai ir pasikalbame Irenos namuose su ja pačia. „Esu vienturtė dukra. Kaime buvo trys broliai Jarmalavičiai. Mano tėvelis Jurgis buvo vienas iš tų brolių ir čia gyveno. Mūsų namas statytas 1938 metais, o tvartas – 1968 metais. Pirtis ir klėtis – prieškarinės. Baigusi mokyklą Šimonyse niekur daugiau neišvažiavau mokytis. Reikėjo prižiūrėti tėvus senatvėje. Dirbau kolūkyje, laukininkystės brigadoje. Ištekėjau. Mano vyras Tautvilis Kavaliauskas buvo kilęs iš Jurgeliškių kaimo, netoli Tumasonių. Dirbo Noriūnų MSV traktorininku. Susilaukėme dviejų vaikų Violetos ir Gintauto. Dukra įsikūrusi Panevėžyje. Sūnus gyvena Kupiškyje. Turiu penkis anūkus Dianą, Aistę, Gytautą, Medą ir Lauryną. Kai vyras buvo gyvas, dirbome susigrąžintą tėvų žemę, apie 5 hektarus. Šiuo metu telaikau vištų pulkelį, porą šuniukų, kačių. Dar turiu ir daržiuką prie namų. Nueinu pauogauti, pagrybauti į mišką čia pat netoliese“, – pasakojo moteris.
Irenos Kavaliauskienės gyvenamasis namas Tumasonyse.
Autorės nuotraukos
Pasak jos, Tumasonyse anksčiau yra buvę 18 vienkiemių. Žmonės vieni kitiems padėdavo kulti javus. Žiemos vakarais vyrai sueidavo kortomis palošti, o moterys kartu verpdavo, megzdavo.
„Mano jaunystės metais visi burdavomės kultūros namuose. Butėnuose buvo kolūkio centras. Ten vykdavo šokių vakarai, ruošdavomės dainų šventėms. Kaime nestigo jaunimo. Visi sueidavome. Dabar pasenėjome. Kaimas ištuštėjo. Galima sakyti, kad beliko keturi kiemai Tumasonyse. Su Čiūdariene susiskambiname. Jei ko prireikia, turiu į ką kreiptis. Didžiausia pramoga yra televizorius. Prenumeruoju ir spaudą. Kaip būsi be laikraščio, ypač be savo rajono naujienų. Jei prireikia į parduotuvę, pas daktarytę ar kapus patvarkyti, tai į Šimonis minu dviračiu. Plentu važiuojant reikia mašinų pasisaugoti, bet ką darysi, kitos išeities nėra. Autobusai kas valandą, kaip būdavo, nebekursuoja“, – kalbėjo pašnekovė.
Irena papasakojo, kad kitoje kelio pusėje tebėra buvusi jos tėvo brolio Povilo Jarmalavičiaus sodyba. Ten gyveno jo dukra Janina Jasaitienė. Jai mirus, šiuo metu sodybą prižiūri, daržus sodina jos dukra Zita, gyvenanti Kupiškyje.
Ten, kur gyvena Čiūdarai, anksčiau buvo Jono Senvaičio sodyba. Tai buvusios Kupiškio bibliotekos direktorės Stasės Černienės tėviškė.
Istoriniai šaltiniai
„Kupiškėnų enciklopedijoje“ Vidmanto Jankausko pateiktais duomenimis, Tumasonių kaimas greičiausiai susiformavo per Valakų reformą ir iš pradžių vadintas Tamošiūnais. Priklausė Pienionių seniūnijos Šernupio vaitijai. 1644 metais kaimas minimas Kupiškio bažnyčios metrikų knygoje (tuokėsi Motiejus Juozapavičius de Guczuny su Liucija Valiulaičia de Tumaszuny). 1672 metais kaime buvo du dūmai (ūkiai). Tai Tomo Janonio ir Čepo Valiulionio.
1780 metais kaime buvo Simono Kunčio, Motiejaus Jarkunio ir Gabrieliaus Pinčiaus (?) dūmai ir iš viso gyveno 15 žmonių.
1869 metais kaime buvo 159,20 dešimtinių žemės. Pirmi liustraciniai savininkai – Gasparas Uldukis, Stanislovas Vilimas, Antanas Senvaitis, Dominykas Rimša, Tadas Kunčys, Andrius Merkys, Jonas Jarmalavičius – gavo po 23 dešimtines, atsargos kareivis Juozas Uldukis – 0,5 dešimtinės. 1903 metais Tumasonyse gyveno 77 žmonės. XX a. pr. kaime dirbo daraktorius Tadas Kunčys.
1929 metais Tumasonis į vienkiemius išskirstė matininkai Antanas Kubilius ir Benediktas Čerkauskas. Žemė buvo išdalyta šiems ūkiams: Pranui Čekeliui, Stasio Jurkevičiaus įpėdiniams, Jurgiui Jarmalavičiui, Povilui Jarmalavičiui, Veronikai Kavaliauskienei, Elzbietai Krupelienei su Mare Peckuviene ir Anele Balaišyte, Barborai Kunčienei ir Pranui Kunčiui, Stasiui Kalveliui, Napaliui Rimšai, Jonui Rimšai, Onai Sabulienei, Antanui Senvaičiui, Petrui Senvaičiui, Antanui Stukui, Bernardui Uldukiui, Albinai Uldukienei ir Onai Ridikienei, Jonui Uldukiui, Mataušui Vilimui ir Onai Vilimienei, Simonui Vitkevičiui, Uršulei Žekonienei, Juozui Žilinskui.
Didžiausi buvo B. Uldukio (23,66 ha) ir P. Senvaičio (22,28 ha) ūkiai.
Tumasonyse 1942 metais buvo Juozo Uldukio, Antano ir Bernardo Uldukių, Jono Senvaičio, Juozo Žekonio su Uršule Žekoniene, Jurgio Jarmalavičiaus, Povilo Jarmalavičiaus, Antano Stuko, Povilo Vitkevičiaus, Prano Čekelio, Povilo Senvaičio su Marijona Senvaitiene, Marės Sabulienės, Jono Uldukio, Uršulės Muraškienės, Benedikto Sabulio, Prano Kunčio, Vlado Žilinsko, Juozo Tarvydo, Kostės Matulevičienės, Uršulės Bekevičiūtės, Alfonso Černiausko ūkiai, 72 gyventojai.
Rezistencinėje kovoje dalyvavo Jonas Čekelis (žuvo 1946 metais), Povilas Vitkevičius (žuvo 1947 metais).
1949–1950 metais Tumasonys priklausė „Šviesiosios ateities“, 1950–1973 metais – I. Mičiurino, o 1973–1992 metais – Šimonių kolūkiams. Kaime 1959 metais buvo Povilo Senvaičio, Marės Sabulienės, Antano Uldukio, Jurgio Jarmalavičiaus, Juozo Žekonio, Petronėlės Tarvydienės, Prano Kunčio, Anelės Žilinskienės, Povilo Jarmalavičiaus, Benedikto Sabulio, Anelės Uldukienės, Jono Senvaičio, Broniaus Zavarsko, Antano Baršausko, Uršulės Muraškienės, Alfonso Černiausko, Uršulės Bekevičiūtės, Juozo Uldukio, Ados Senvaitytės namų ūkiai. Iš viso gyveno 53 žmonės. 1970 metais buvo 59, 1979 metais – 46, 1989 metais – 14, 2001 metais – 14 gyventojų.
1935 metais užrašyti šie vietovardžiai: Ajerinė, Asiūklynė, Baroniškis, Galų ūlyčia, Galutvoris, Švento Jono pieva, Tankioji, Tilindėlis (pievos), Grušnakalnis, Jaruzolimas, Pukinis, Tabokalnis, Žydkapiai (ariamoji žemė), Išdegėlė, Juodalksnynė, Medinos, Pašilė, Perkūniškis (balos), Strošylas, Tarpukalnė, Tilindis, Voškilis (pelkės), Žaliasai (kelelis).
