Palmira KERŠULYTĖ
Šėmat kad šiultas spalis, gol, soko, prėš 40 matų toks buvo. Lapus sugrabus, kapstau pievoj kurmiarausius. Misliu, vištos kasdėn po laukų varlinėja, ko čia nebar kiaušinių? O tu biesai, žiūriu gi, su nosiu šuva prabodo kurmiarausį, įkiša kiaušinį ir apikasa. Kurmis kė jau įsipinkoja, įprunta, blogai. Ir visų daržų baigia išakėt. Posaka tokia yr, kad va kurmį vora kėlio taisytų, kurmis nėjo, tai Dievas pasokė – tu visų gyvėnimų voikščiosi ba kėlio. Do kažin kur buvo ažkišti slastėliai, prigaudyčia bant pinkiolika kurmių, būtų dėl kepeliušio tom mono svetėliu.
Kasdėn pasišokinadamas kėp kurapka atrieda kėman su tarbali. Jisai do tolima gimina, gol devintas vando no kysėlio? Visų gyvėnimų su broliu riejos dėl žėmas kųsnėlio. Nuslaida, visa atidava. O lėžuvį tai gėrų turia. Soko, atsigulai ba savo potalo, atsikėlai ba klopato. Vis pilia iš pomėtės visokias meliodijas, ailias. Tunkiausiai kunigo Strazdėlio: „Ei, dienos mono klapatų, kur pasidėsiu ba turtų?!“
Ulioja voikšto dainalas traukdamas – ainu par laukėlį, žirniai, miežiai žydžia, kad būtų mergėla, katro man palydžia. Prė tvoros kiokso saulogrųžos stiebas, golvų zylutas išlasa, išrovįs šitų kvietkų po požasčiu mon pokišė ir blevyzgoja – pupa mono, uoga mono, po Kalėdų būsi mono! Tu grėblalį tunkiai trauki, vakarėlio ošėn laukiu, dienų girsiu vakari, o mergėlį – patali. Kviečia – aikš, pasmokinsma šoktėn kėp kurmiai unt valanos. Įpilia iš kešėnas saujon kėpytų avižų, soko, krumtyk kėp saulogrųžas, bais sveika. Klausia meiliai, kų vėrdi pėtum? Atokertu – kotį su pupom! Vokaro malimo pala miltus prarijo, dienos grožios, mon devyni striokai – ir čia lak, ir ti lak, nėr kadu blynų kėptėn. O tasai mono svetėlis toliau savo voro – ir ba strioko išeis dūšia iš kūno, šešias lintas grait preisma – ir atgyvinta. Iš to strioko nepėrmanysma ir smoko. Vokar išpeikė, koks ti tavo negardus viralas – loksto keli kopūstai po bliūdėlį. Kad zupas nevolgai, asų žornos labai možos. Pyksta, kad arbota da arbota, išėjo viralai iš mados, nebavarda, no arbotos kaulai motos. Seniau gardžiau, sveikiau volgydavį iš aruodo, o dabar iš tarbos, iš krautuvas. Žmonas savo pilvų ažu Dievų laiko. Valig jo, pilvas ne vieškelis, možna jį ir susiaurytėn.
Turėjau prisvirus geros žirnienas su didalam kruopom, su paspirgytais lašiniokais. Kad srėbia, nėt nosis draba. Kom tiek daug srebi, sakau, noktį žuvės pagausi, susišlopysi? Patiko sėniui ir naujų kvėčių klėckai, suraita dvi torielkas. Do podėlį rūgpėnio išpliušijo.
Pripurkojo skaniausiai, prašau, gol ėžių subedžiosi? Kur tau! Asųs jisai žmogus su kylu, negoliųs sunkiai dirbtėn. Sveikotos nebasų čistai, širdis mušas, galva slobna ir kojos nebarimsta. Klausiu, ar tik neturi svėčio klyni (ar nepridarai kėlnių), kad tėp raitais? Kad tau kruopos šiknų išdraskyt!
Tik stabt, šmakšt pro duris ištorįs graitai – dakavoju virus kėpus, mon pilvalį patapus, jėgu pala galvos nenukųs, rytoj vėl ataisiu.
patikslinimai | 2018-11-06
|
Teko skaityti,kad ir Kupiškio, ir Anykščių (ypač) krašte įsigali kiek pakitusi uteniškių tarmė,arba tiksliau,regiolektas. Anykščių krašte jau labai retai rotininkuojama,užtat vis dažniau-“ sakydava“,“aidava“… Matyt,ir kupiškėnų tarmė įgauna vis daugiau uteniškių tarmės bruožų-dingsta ne tik dadininkavimas,bet ir rotininkavimas.Matyt,tam įtakos turi ir bendrinė kalba.
patikslinimai | 2018-10-27
|
Šiauriniame kupiškėnų plote sakydavo margiala,o ne mergėla. Matyt,tekstas parašytas pietinių kupiškėnų šnekta,nes rašoma „nuslaida“,“šoktėn“; šiaurinėje dalyje sakydavo „nusilaida“,“šoktų“.
Iš ti pot.... | 2018-10-21
|
Pas mum tai soko „Už durnos galvos-kojom pakūta” 😉
patikslinimai | 2018-10-20
|
Spalis-spolis,kurmiarausis-kurmarausis,kasdėn- kožnų dėn,čia-činajos,nėjo-nejo,tu-tujen,vando-undo (taip sakydavo ir rokiškėnai,uteniškiai su anykštėnais,ir tai yra kupiškėnų tarmę charakterizuojantis žodis. Vando sakydavo nebent Pakruojyje ar aplink Panevėžį),atidava-atodava,savo-sovo,turėjau-turajau,dvi-dvijen.