IŠ VAIKYSTAS KUPIŠKENCKAI

Skietas

Manį do zėkį mamyta posiunta pas tatulį Vireliūnėnį pasiskolyt skieto1. Bobuta paskolino, ale pėrspėjo, kad nėščiau jį šėnaunai (saugodamas). Tėp ir dariau, tik kartais jo kėp lazdali aidamas pasrimdavau. Pamotįs unt vieškelio no vežimo nukritusių kuokštų šieno, su skietu, kėp su šokėm, jų numečiau griovin. Skietas triokštalajo, ale do nepėrlūžo. Mono mamyta toj nustota, kad skietas lūžįs, kėp netinkamų liepa nėštė atgalio tatulai. Kė nunešiau, tatulą pamočius laužtų skietų, tapasokė: „Kirmėliau, ar tau nesakiau, kad skietų naštum šėnavodamas, o tu, mačiau, ajai skietu pasirumsčiuodamas?“ Jai atsakiau: „Aš šienavodamas ir nešiau, kokštalį šieno no vieškelio su jo numečiau.“

Nepatiko mon tas ažgaununtis tatulas žodis – kirmėlius, bat vėliau sužinojau, kad čia senybinis liepos vardas. Tųkart liepos mėnesio ir būta.

Mani tatula labai mylajo, dėl to ba pykčio žioplų zėkį kirmėlium (dabar sakytum liepiniu) pavadino.
1Skietas – staklių prietaisas, per kurį suveriami matmenys ir primušami ataudai.

Zyliojimas

Kėp jauniausiom šeimynoj tako ganyt savas korvas. Točes vosaros būdavo labai korštos, korvas puldavo musios, gyliai ir sparvos, piemeniui unt saulas ilgiau išbūt irgi – ne pyrogai. Žinojau, kad korvas išgirdį didėsnį tų parazitų zvimbimų, pritrūkį kuntrybas lakia krūmos. Kė pats pritrūkdavau kuntrybas, jom ažuzvimbdavau savo balsu: bzzz, bzzz. Korvas pakėldavo vuodagas ir lakdavo krūmos, ošen – iš paskos, tadu ir jos, ir aš atsigaudavom.

Tokio mono su korvam nerašyto sustarimo tavai nežinojo, iš toliau mono zvimbimo negirdadavo, mislydavo, kad korvas ba mono paroginimo zylioja. Išeitų, kad ir pats zyliodavau.

ZOLUBŲ Algėlis