Nomeda SIMĖNIENĖ
Kasmet rugsėjo trečią šeštadienį Lietuvoje švenčiama Miškininkų diena. Socialiniuose tinkluose kaip tik šiomis dienomis dūzgia pasipiktinusių ir pasibaisėjusių žmonių balsai dėl grubios invazijos į miškus. Jau ne vienerius metus matėme neadekvatų brandžių medžių naikinimą miestuose, neseniai apie nupjautas liepas prie buvusios sinagogos rašė ir „Kupiškėnų mintys“. Dabar šis vajus persikėlė į miškus. Gražuolė Labanoro giria dar nėra mačiusi vienu metu tiek miškavežių. Jų šimtai. Anot mačiusių, susidarė net miškavežių „kamščiai“. Taip „išvežama“ viena didžiausių Lietuvoje girių. Nusamdyta brangi technika dirba ištisomis paromis. Kad būtų pigiau, greičiau. Važiuoja per girią be jokių skrupulų, kaip kombainas per rugių lauką, viską savo kelyje sunaikindama. Miškininkai, specialistai baisisi, nors ne plynėmis kirstų. Sako, mišką reikia kirsti taip, kad jis to nepajustų. Šiuos plynuosius miško kirtimus gamtos mylėtojai lygina su greitaisiais kreditais: greita nauda dabar, be ateities.
Nors Lietuvą valdo valstiečiai ir žalieji, mūsų šalies miškų tai neapsaugo. Anaiptol, valstybinių miškų kirtimo normos tik didinamos. Argumentuojama, kad atpigs biokuras. Antras argumentas – nekertamas miškas supūva. Biologai pastarąjį argumentą vadina absurdišku. Juk dar iš mokyklos laikų atsimename, kad jei miške yra pūvančių medžių, juose veisiasi gyvi organizmai, tapdami miško ekosistemos dalimi. Pasaulis sudėtingas ir trapus kaip voratinklis. Pajudinus vieną siūlelį, sudrebės ir visi kiti. Šiuo atveju paliečiamas ne vienas siūlelis, paliekamos sunkiai užgydomos skylės.
Žymus gamtosaugininkas Andrejus Gaidamavičius feisbuke rašo: „Šalies istorija pažeminama, kai iškertami miškai, kurie slėpė ir globojo gynusius Lietuvos laisvę ir orumą. Šiandien čia gula pušys, kurios savo gyvenimą pradėjo 1918-aisiais, t. y. pirmaisiais Lietuvos nepriklausomybės metais, o rytoj bus tuščia ir nyku, nes nebebus tos medžio rievės, kuri žymėtų Lietuvos ateitį. Su šimtmečiu, Labanoro giria!“
Taigi, žiūrime, baisimės, dalijamės nuotraukomis ir vaizdo įrašais. Deja, žiūrėti ir tylėti – tai sutikti. Kiek dar spės padaryti, jei leisime? Yra tokia taisyklė: jeigu tu šauksi ilgai ir labai garsiai, kas nors išgirs. Tikra tiesa, tik tam reikia aktyvios ir apsišvietusios visuomenės. Ar jau tokie esame, ar dar tik būsime?
