Kupiškėnę Juliją Selezniovą kai kurie prisimena ne tik kaip gimnazijos absolventę, bet ir kaip fotografę, surengusią parodas gimtajame mieste.
Kurį laiką studijų mieste Kaune gyvenanti mergina savo pomėgio į šalį nenustūmė ir kupiškėnams suteikė dar vieną progą pamatyti naujausius darbus. Aktyvi ir kultūros vandenyse it žuvis nardanti J. Selezniova meną suvokia kur kas giliau.
Audinga SATKŪNAITĖ
Tarp studijų ir savanorystės
J. Selezniova ketvirtus metus gyvena Kaune, kur paskutiniame kurse studijuoja kultūros vadybą. Ji tikino, kad studijų kryptį rinkosi gana sudėtingai, tačiau visą laiką žinojo, jog savo gyvenimą nori susieti su kultūra. Studijomis kupiškėnė dabar labai džiaugiasi. Nors Julijos gyvenime svarbią vietą užima fotografija, bet šios srities studijų ji nusprendė nesirinkti.
„Pamaniau, kad iš to sunku bus išgyventi. Galų gale savo pomėgį pavertus darbu, jam reikėtų skirti visą laiką ir dėmesį, todėl jis gali pradėti nebepatikti. Tai lėmė mano sprendimą fotografiją palikti hobiu. Be to, mano studijos siejasi su kultūros sritimi“, – tikino J. Selezniova.
Julijos studijos apima labai plačią sritį ir suteikia daug teorinių žinių apie patį meną ir vadybinių žinių, tai leidžia išmanyti, kaip viskas vyksta kultūrinių įstaigų viduje. Skirtingai nei didžioji dalis studentų, mergina niekuomet neturėjo minties studijas derinti su darbu ir išvengė nereikalingo blaškymosi.
„Kiek tai įmanoma, aš visą laiką noriu skirti mokslams ir žinau, jeigu pradėčiau dirbti, tuomet jie nukentėtų. Manau, kad studijoms reikia atsiduoti visu šimtu procentų“, – pabrėžė J. Selezniova.
Julija teigė, kad pakankamai darbinės praktikos gauna savanoriaudama įvairiuose renginiuose ir kultūrinėse įstaigose. Pašnekovė pusmetį sukosi Kauno mažajame teatre, nemažai laiko – Kauno valstybinėje filharmonijoje, organizatoriams talkino Pažaislio muzikos festivalyje, muzikos festivalyje „Devilstone“, keliose konferencijose. Julija sakė norinti išbandyti įvairias kultūros sritis ir pajusti jų subtilybes iš vidaus: kaip valdomos organizacijos ar organizuojami patys renginiai.
„Mane domina visos kultūros sritys, bet galiu išskirti dvi sritis, kurios traukia labiau. Tai muzika ir vizualieji menai. Šiuo metu atliksiu praktiką vienoje iš Kauno galerijų. Muzikos virtuvę jau esu pačiupinėjusi“, – kalbėjo J. Selezniova.
Julija pomėgių turi daugybę: nuo knygų skaitymo, grojimo gitara iki bene didžiausios aistros – fotografijos. O tai, ko nemoka daryti pati, mėgsta stebėti. Mokykloje ji lankė šokių būrelius, dabar šį trūkumą kompensuoja žiūrėdama šokio spektaklius.
Parodą – į gimtinę
J. Selezniova pasidžiaugė, kad per laiką fotografija iš jos gyvenimo nedingo ir kad jaučiasi dar labiau tam subrendusi. Ji fotografijos subtilybių niekur nesimokė, o viskas atėjo per pačios nuojautas ir praktiką. Julija sakė turėjusi norą gilinti fotomeno žinias mokykloje, bet tuo metu nesusirinko reikiamas skaičius žmonių, todėl mokymai neįvyko.
„Per laiką labiau išryškėjo mano stilius ir braižas, išsigrynino tai, kas man patinka ir nepatinka. Fotografijos pomėgis tikriausiai atėjo per giminės vyriškąją liniją. Mano tėtis ir senelis labai mėgo fotografuoti. Prieš porą metų pasiėmiau senelio juostinį fotoaparatą ir mokausi jį valdyti“, – kalbėjo mergina.
Julija fotografija susidomėjo seniai, dar mokyklos laikais. Šeimoje fotoaparatas visada buvo, todėl prie jo pratinosi nuo pat mažens.
„Pirmas skaitmeninis fotoaparatas atsirado, kai man buvo devyneri. Rimčiau fotografuoti pradėjau 12–13 metų. Po kurio laiko tėvai pastebėjo, kad man tai daryti iš tiesų patinka“, – kalbėjo J. Selezniova.
Šiuo metu Kupiškio kultūros centre veikia trečia personalinė Julijos fotografijų paroda „Kur link“, kurią prieš tai galėjo išvysti kauniečiai. Anot pašnekovės, anksčiau parodos buvo surengtos turizmo centre ir bibliotekoje, vėliau keliavo ir po kitus Lietuvos miestus.
„Parodą nusprendžiau atvežti į gimtinę, nes, manau, kad yra žmonių, kuriems įdomu, ką šiuo metu veikiu ir kokios mano fotografijos. O į Kauną atvykti ne kiekvienas gali“, – mąstė Julija.
Jos parodą „Kur link“ sudaro 11 fotografijų, tačiau ši serija gali būti dar pildoma. Pašnekovė tvirtino turinti minčių, kaip tą padaryti, ir netgi galvoje jau mato kadrus, kurie būtų tinkami.
„Ši nespalvota nuotraukų serija yra gyvas organizmas. Jos bendras motyvas – žmonių siluetai, užfiksuoti iš nugaros. Šiais judesyje įamžintais kadrais norėjau pasakyti, kad žmogus visą gyvenimą blaškosi, o tai gali reikšti, kad jam viskas gerai arba atvirkščiai. Juk tokia yra žmogaus prigimtis. Jis turi judėti nepaisydamas įvairių situacijų, o judėjimas gali reikšti ir ramybę, ir nerimą, ir bandymą suprasti save ir savo vietą pasaulyje“, – apie parodą kalbėjo J. Selezniova.
Anot jos, fotografijos darytos skirtingose vietose: ir miesto gatvėse, ir koncertų salėse, ir kapinėse ar turgeliuose, kur prekiaujama religinėmis knygomis. Tik nė viena fotoakimirka nebuvo užfiksuota gimtajame Kupiškyje.
„Dauguma fotografijų darytos Kaune. O pora jų trumpai gyvenant Budapešte, po vieną Ukrainoje ir Klaipėdoje, keletas Žemaitijoje. Visos nuotraukos apima maždaug dvejų trejų metų laikotarpį“, – sakė Julija.
Gimtojo miesto pasiilgsta
Mergina keletą metų gyvena Kaune ir sakė jį prisijaukinusi, nors nemažai laiko praleidžia ir Vilniuje. Tikino, kad Kupiškio taip pat nepamiršta. Kai gali, ji vasaros laiką leidžia gimtajame mieste. Julija juokavo gyvenanti tarsi trikampyje: Kaunas–Vilnius-Kupiškis ir visur jaučiasi skirtingai, bet gerai.
„Aš savo miestą labai myliu, nes čia yra mano namai ir man čia gera. Su juo sieja ir šeima. Esu labai užimtas žmogus: mėgstu lankytis įvairiuose renginiuose, savanoriauju. Namo grįžti visada norisi, tačiau ne visada lengva rasti tam laiko. Vasarą stengiuosi kompensuoti tą prarastą laiką, kai negaliu gimtinėje dažnai apsilankyti prasidėjus studijoms“, – atviravo J. Selezniova.
Ji sakė niekuomet neturėjusi minties pabėgti iš Kupiškio ir į jį nė neatsisukti. Apie išvykimą į užsienį pabaigus studijas Julija taip pat negalvoja. Trumpai pernai, per trečio kurso pavasario semestrą, pagal „Erasmus“ mainų programą Julija buvo išvykusi studijuoti į Budapeštą.
„Šis miestas labai patiko, nes yra labai įvairus. Jis turi ir prašmatnumo, ir postsovietinio pesimizmo bei griuvėsių. Kultūrinio šoko nepatyriau, nes jų kultūra labai panaši į mūsiškę. Mieste yra daug įdomių kultūrinių institucijų, erdvių, kokių Lietuvoje nerasi. Mūsų šalyje taip pat tiek neišplėtota džiazo kultūra. Kai esi naujoje vietoje, viskas įdomu, nes ten visuomet būna kažkas kitaip“, – įspūdžius perteikė J. Selezniova.
Julija tikino, kad daug keliauti ji kol kas negali dėl finansinės padėties. Tačiau kiekvienais metais kartu su šeima būtinai aplanko kokią nors užsienio šalį. Nevengia kelionių ir po Lietuvą.
„Man patinka tyrinėti aplinką ir netgi mažuose miesteliuose galima rasti daug įdomybių. Stengiuosi kartkartėmis keisti aplinką, kad pasisemčiau įkvėpimo ir pastebėčiau kažką naujo. Bet koks išvykimas padeda savo aplinką pamatyti kiek kitaip“, – pabrėžė pašnekovė.
Apie grįžimą į Kupiškį Julija taip pat kalba atsargiai ir abejoja, ar čia rastų veiklos. Mergina pastebi, kad mieste ir rajone nėra daug kultūrinių įstaigų, kuriose ji galėtų patenkinti meno alkį.
„Galų gale mane domina alternatyvi veikla, o Kupiškyje nėra tokios auditorijos, kad tokie renginiai mieste galėtų vykti dažniau nei kartą ar du kartus per metus. Šiuo atžvilgiu nemanau, kad gimtajame mieste pavyktų man realizuoti savo sumanymus“, – mintis dėstė J. Selezniova.
Nuotraukose:
Fotografuoti mėgstanti Julija Selezniova prie visapusiško kultūrinio gyvenimo dar labiau priartėjo pasirinkusi patinkamas studijas.
Nuotraukos, kurią galima išvysti Julijos Selezniovos parodoje „Kur link“. Net 11 merginos užfiksuotų kadrų šiuo metu puošia Kupiškio kultūros centro sienas.
Nuotraukos iš asmeninio Julijos Selezniovos albumo
