BIRUTĖS AUDICKIENĖS DEVIZAS: JUDĖTI, VEIKTI, KURTI, PADĖTI

Nėra kur nueiti, ką veikti, nėra pinigų, nėra nuotaikos… Dažnai išgirsi šitaip kalbant jauną, mažą ar kiek pasenėjusį.

Kupiškietė Birutė Audickienė iš tokių tik pasijuoktų. Jai maža šviesių paros valandų, prisiduria dar ir nakties. Žiūri filmus per televiziją, mezga. Dienos prabėga kaip mat aplankant visus įdomesnius renginius mieste. Kartais vokalinio ansamblio repeticijose. Kartais užsiimant savanoryste Emocinės paramos linijoje su Kupiškio rajono senjorais. B. Audickienė jau beveik metai yra šios linijos savanorė. Ir dar galima pridurti – gamtos mylėtoja, sveikuolė, daržininkė, skulptorė. Toks įspūdis sukyla paviešėjus jos „vasaros rezidencijoje“, kaip pati pašmaikštavo.

Ada DVARIONAITĖ

Daržas – kaip skautų stovykla

Darže žmonės augina tai, kas valgoma – bulves, morkas, svogūnus, burokėlius, kopūstus… Birutės darže irgi visa tai yra, ir šiltnamis yra. Bet nemažas žemės rėžis skirtas grožiui ir kūrybai.

Pasodintas kaimiškų gėlių darželis, jame – įvairių spalvų jurginai, serenčiukai, begonijos, atokiau piliarožės, vijokliniai augalai.

O tarp gėlių salelių įsitaisę laukiniai paukščiai ir gyvūnai: gulbė, gervė, pelėda, stirniukas.

„Padariau, kad linksmiau ir gražiau man čia būtų. Pelėda iš žieminio palto kailinio rankogalio. Paukščiams vielos karkasą, kamšalų, gipso naudojau. Man patinka tokius niekus daryti, siuvėja esu buvus, visokių smulkmenų iš senų laikų atlikę“, – pasakoja Birutė. Ir vedasi į savo daržo namelį, dar ir eiles padeklamuodama: „Namas be stogo, be langų, bet pasiutusiai smagu“.

Iš tiesų, nėra nei stogo, nei sienų, nei grindų, tik medžių ir vijoklių lajos šonuose ir virš galvos, pastatytas stalas, suolai ir suoliukai atsisėsti, daiktams pasidėti. Tikra skautiška stovyklavietė.

„Šią karštą vasarą kitokios ir nereikėjo, bute buvo nepakeliamai karšta, o čia, pavėsyje, puikus poilsis pasidarbavus darže, palaisčius gėlynus“, – Birutė sako esanti patenkinta savo fazenda. Nuo jos buto Kraštiečių mikrorajone iki šios vasariškos buveinės yra apie kilometras kelio. Įveikia jį pėsčiomis, kartais kai kas pavežėja. O pasibaigus vasarai, kas nutinka šiai daržo stovyklavietei?

„Nukasu, nuimu, kas užaugo. Gėlių kelmelius namo nešuosi. Ir savo gyvūnus pasiimu, pavasarį vėl atnešiu, pastatysiu. Niekas neliečia, kaimynai priprato prie tokių keistenybių“, – pašnekovė dėl to nemato vargo. Daržą šioje vietoje miesto žemėje sako turinti jau bene 15 metų.

Plačiau skaitykite „Kupiškėnų mintyse“