G. LANDSBERGIO DILEMA

Rytas STASELIS

Teoriškai kuri nors „Karalienės Mortos mokykla“ Lietuvoje gali būti pati geriausia šalyje, o šių mokyklų tinklas – pats pažangiausias ir efektyviausiai valdomas. Šio tinklo įkūrėja Austėja Landsbergienė (įžymaus politiko, Tėvynės Sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų lyderio Gabrieliaus Landsbergio sutuoktinė) gali būti reitinguojama tarp dvidešimties Europos ar net pasaulio įtakingų švietimo asmenybių ir įvairių konferencijų pažiba. Tačiau akivaizdu, kad šie ditirambų kaskadai pamažu tampa Lietuvos politine problema.

Maža kas ginčytųsi, kad privačios p. Landsbergienės įsteigtos mokyklos, kita vertus, yra vienos įtakingiausių, nors ir opozicinių politinių jėgų lyderių šeimos verslas. Didėjanti kritikos lavina viešojoje erdvėje vis labiau reikalauja išrišimo. Tačiau būtų sunku įsivaizduoti, kaip darnioje šeimoje galima būtų skaidriai atskirti p. Landsbergio politinę veiklą nuo p. Landsbergienės švietimo srities verslo. Turto deklaracijose politiko deklaruojamas turtas mažėja. Jo sutuoktinės – didėja. Kas tai, jei ne šeimyninė ranga ar bendras verslas?

„Karalienės Mortos mokyklai“ iš valstybės valdomos kompanijos „Lietuvos energija“ išnuomotos patalpos (tai, regis, buvo ta sniego gniūžtė, kurią prieš keletą mėnesių paleido mėšle besikapanojantis Artūras Skardžius) – žiedeliai be reikšmingo turinio.

Dabar padėtis, man regis, daug reikšmingesnė. Ir ji ateityje turėtų komplikuotis dar labiau. Net jei p. Landsbergis ar kurie nors jo bendražygiai Seime švietimo klausimais tylėtų tarsi burnosna vandens prisisėmę. Bet net dėl to nesugeba susiturėti.

Vėlgi teoriškai galima būtų svarstyti: jeigu valstiečių lyderiui Ramūnui Karbauskiui galima blokuoti jo politikos ir milžiniško verslo sąsajas, kodėl taip negali elgtis p. Landsbergis? Teoriškai galima: surasti padorų, ištikimą teisininką ir imituoti nusišalinimą nuo šeimos verslo. Bet mes dar geriau žinome, kad vadinamųjų „aklųjų“ akcijų valdymo fondų imitacija tėra tik imitacija, kuri neveikia. Ir politikos koridoriuose nėra garsių iniciatyvų, kaip pasiekti, kad tokia sistema – kada verslininkas, tampantis politiku savo ar šeimynyškių verslo valdymą perduoda akcijų fondų valdytojams, nekiša nosies į turto valdymą ir su turto dinamikos rezultatu susipažįsta tik pasitraukęs iš politikos – veiktų skaidriai ir efektyviai.

Problema ši – sena. Beveik kaip pati nepriklausomybė. Ir ne vienintelė. Lygiai tokia pati aktuali apribojimų pasitraukus iš valstybės tarnybos įsiprojektuoti į giminingą su ta tarnyba privatų verslą. Yra sakančių, kad valstybėje nėra daug aukštos klasės specialistų, kuriais galėtume mėtytis ir riboti jiems galimybes pritaikyti sunkiai įvertinamą patirtį kitose – ne valstybinėse srityse. Šis formalus reikalavimas taip pat vis dažniau yra ignoruojamas.

Grįžtant prie p. Landsbergio – jis tiesiog negali sekti savo pagrindinio oponento mada beigi metodais, nes ateityje neturės jokių galimybių politikoje. Todėl reikia diskusijos, idėjų ir sprendimų, kurių p. Karbauskis beigi jo politinė kompanija, atrodo, nepasiūlys. Kaip anksčiau pasiūlė Viktoras Uspaskichas, dar anksčiau Algirdas Brazauskas ir Adolfas Šleževičius. Ar žemesnės grandies šalies pareigūnai: Ričardas Malinauskas, Artūras Zuokas, Artūras Margelis ar Pinskų šeima ir daugelis kitų, turėjusių rinkėjų pasitikėjimo mandatą.

Aptariama problema šiandien man atrodo daug svarbesnė ir aktualesnė už žiniasklaidos plačiai nušviestus įvykius šalies įkalinimo įstaigose. Ten jas galima bent jau mėginti suvaldyti režimu ir jėga. O štai čia reikia proto. Ir net ne sarkazmo socialiniuose tinkluose.