Savera Varnauskaitė-Paštukienė iki šiol prisimena dėdę, kuris mokė ją vaikščioti.
Autorės nuotrauka
Liepos pradžioje Kupiškio rajone buvo surengta darbo stovykla su kilnia misija – sutvarkyti užsilikusius nuo Pirmojo pasaulinio karo vokiečių karių kapelius. Tokį sumanymą įgyvendino Vokietijos karių kapų globos tautinė sąjunga kartu su Vokietijos kariais. Sutvarkytos kapinės Zasinyčiuose, Alizavos seniūnijoje, pastatytas kryžius prie Šimonių, apie tai rašė „Kupiškėnų mintys“.
Antrojo pasaulinio karo vokiečių kareivių kapinių rajone nėra, nėra ko tvarkyti ir saugoti, bet dar tebėra gyva žmonių atmintis.
Vieną unikalią istoriją papasakojo Kupiškio rajono gyventoja Savera Varnauskaitė-Paštukienė.
Ada DVARIONAITĖ
„Brandžiame amžiuje vaikystės prisiminimai tampa itin ryškūs ir svarbūs, o manuoju atveju jie dar gali turėti ir tęsinį. Dažnai prisimenu tų vaikiškų metų nuotrupas, ilgas dienas ir gerąjį dėdę, kuris man kelerius metus buvo už auklę, o paskui paslaptingai dingo. Vėliau tėvai papasakojo tą istoriją nuosekliau, bet ji iki šiol tebėra mįslinga, nes kai kurių detalių jau nėra su kuo išsiaiškinti“, – apgailestavo moteris.
Dėdę rado šieno kupetoje
„Esu gimusi 1944 m. sausį, o toji istorija nutiko tų pačių metų vidurvasarį, apie tai sužinojau jau gerokai ūgtelėjusi. Tais neramiais laikais visko nutikdavo, tik nebuvo kalbama apie tai garsiai ir dar daug metų, vaikams tėvai užgindavo kam nors prasitarti, nes grėsė bėdos, – prisiminė Savera ir tęsė savo pasakojimą: – Mano tėveliai Varnauskai gyveno Gindvilių kaime, atokiame vienkiemyje, iš trijų pusių apsuptame krūmų. Artimų kaimynų nebuvo, vieta buvo rami. 1944 m. birželį tėvai pievoje, šieno kupetoje, aptiko besislepiantį suvargusį vokiečių kareivį.“
Plačiau skaitykite „Kupiškėnų mintyse“
Ona | 2018-08-07
|
Idomi istorija.