Banguolė ALEKNIENĖ-ANDRIJAUSKĖ
Sausra – drėgmės stoka, sauso, karšto oro metas. Taip aiškinama šio žodžio reikšmė žodyne. Betgi sausra gali reikštis ne tik gamtoje. Šiuo žodžiu galime nusakyti ir minčių, ir jausmų, ir emocijų, pagaliau ir protingų sprendimų stoką.
Ar ta sausra šiuo metu yra apėmusi mūsų viešąjį gyvenimą?
Ko gero, kategoriškai to tvirtinti negalėtume. Iki Joninių rajono padangėje buvo visokiausių įvykių, vaizdžiai tariant, ir sausringų, ir optimalios drėgmės.
Smagu, kad veriasi Kupiškio (Aukštupėnų) piliakalnio ir miesto centrinės aikštės istorijos paslaptys, kad į visa tai pažiūrėta ne formaliai, vyksta ir vyks nuodugnesni archeologiniai tyrinėjimai. Reikia tikėtis, kad biurokratiniai formalumai neužvilkins šio proceso ir miesto aikštės rekonstrukcijos darbai bus baigti laiku. Tik artėjantis didysis atostogų sezonas verčia abejoti, ar pasiseks greitai sutvarkyti reikiamus dokumentus, paskelbti konkursą aikštės kasinėjimo darbams atlikti. Taigi reikėtų rasti optimalų drėgmės balansą tarp milijoninių investicijų ir reikšmingų krašto istorijai dalykų.
Mokėmės gyventojų evakuacijos. Kol kas tai buvo gana smagus žaidimas viliantis, kad esant realiai situacijai visų žmonių žinojimo, kaip reikia elgtis ekstremaliais atvejais, neištiks sausra.
Pratęsti mokslo metai, kaip paaiškėjo, visgi galutinai neišdžiovino nei mokinių, nei mokytojų galvų. Procesas nelengvai, bet judėjo išsvajotų atostogų link.
Sausra vos neištiko tradicinės Kupiškio marių regatos. Kažin kaip bus kitais metais? Juk mėgstančių pasigalynėti su vėju ir bangomis veteranų gretos mažėja.
Visiška sausra, matyt, tvyro valdžios galvose, kurios sprendžia ūkininko iš Dailiūnų likimą. Ar nereikėtų tokių žmonių, kurie nori laikyti karves, plėtoti pieno ūkį, ant rankų nešioti, sudaryti sąlygas ūkininkauti? Juk greitai jaunų žmonių į kaimą su jokiais pyragais neprisiviliosime. Tik dejuosime, kad viską kaime valdo ir savo sąlygas diktuoja saujelė stambių žemvaldžių, kad sodybos ištuštėjo, kad šeimos ūkių nebeliko. O gal to ir siekiama?
O kas dedasi tų žmonių galvose, kurie kandžiais komentarais palydi savo kraštiečių sportinius laimėjimus, kurie su pasigardžiavimu svaido replikas laikinai nedirbusių miesto viešojo maitinimo įmonių savininkų ir darbuotojų atžvilgiu? Matyt, ten visiška Sacharos dykuma.
O gal čia įsisukusi pavydo bacila, neleidžianti pasidžiaugti savo artimo sėkme, ištiesti jam pagalbos ranką, palaikyti jį ištikus bėdai?
Sinoptikai skelbia, kad nuo Joninių turėtume sulaukti lietingesnio laikotarpio. Ta žinia nuteikia optimistiškai ir teikia vilties, kad optimali drėgmė sugrįš ir į visų smegenines, kad tapsime pozityvesni, bendruomeniškesni.
