Aleksandras VALENTAS
Apklausa „Vizija Kupiškiui“, publikuota „Kupiškėnų minčių“ puslapiuose drauge su jaunimo kupiškėnams platinama anketa išprovokavo keletą įžvalgų diskusijai, kuri spontaniškai kyla ir nurimsta socialinių tinklų forumuose. Klausimas, koks yra Kupiškis, lemia ir Kupiškio ateities projekciją, o ji svarbi visiems kupiškėnams, paliečia stygas kiekvieno sieloje, arti ar toli gimtojo krašto būtum. Keletą akordų, nors Kupiškiui pažįstamų, tačiau neretai primirštamų, užkliudysiu.
Pirmiausia – kupiškėnų tarmė. Ji praneša, kad savo autentišką identitetą turime. Susiformavęs tam tikroje teritorijoje vartojamas dialektas reiškia, kad bendruomenė turėjo bendrą istorinę patirtį, tradicijas, tarpusavio santykius, ir šie dalykai buvo skirtingi nei kaimynų. Tie skirtumai veda į senus, atskirų genčių formavimosi laikus. Tarmė formavosi ir bendra patirtis jungė ne 10 ar 100, o tūkstančius metų – tai gilesni dalykai. Nesuklysime teigdami, kad jie paliko pėdsaką mūsų genuose. Unikali kupiškėnų tarmė paplitusi plačiau nei miestas ar rajonas. Iš tiesų nesame maži – kupiškėniškai kalbama pusėje Rokiškio, bemaž visame Anykščių, pietinėje dalyje Biržų rajonų. Tad esame ir saviti, ir dideli, ir net, išsaugodami savitą tarmę, kalbos formavimosi užuominą, turime to savitumo gyvą įrodymą.
Matant visas kupiškėniškai kalbančio krašto platumas, kitaip galima pažvelgti ir į jo istoriją. Šalia Kupiškio stūksantis Aukštupėnų piliakalnis daugeliui, kaip ir man besimokant Kupiškio vidurinėje, siejasi su gretimu kaimu, dabartiniu Kupiškio priemiesčiu, o tai, kad piliakalnis yra didžiausias Lietuvos teritorijoje esantis išnykusios sėlių genties gynybinis įtvirtinimas, nei anuomet, o ir dabar mažai kas atkreipia dėmesį. Ką turėjo apginti didžiausias sėlių piliakalnis, kokio dydžio buvo gyvenvietė ar ankstyvųjų viduramžių miestelis šalia jo, kiek čia gyveno žmonių? Sėlių gentis išnyko, bet genties reikšmė istorijoje pasikeitė, kai XX a. pabaigoje rastas Europos vandens kelių žemėlapis su jame pažymėta Sėlių upe. Svarbi data – žemėlapis romėnų sudarytas III–IV a. Taigi, kiek metų Kupiškiui? Galime žengti toliau – nuo Aukštupėnų piliakalnio nusukti žvilgsnį į šiaurės rytus, link antro pagal dydį sėlių įtvirtinimo – Moškėnų piliakalnio Rokiškio rajone. Galime savo kompiuteriuose, atsidarę google.maps programos žemėlapį nubrėžti liniją tarp abiejų piliaviečių. Greta tos linijos akis užklius už Vilniaus kaimo pavadinimo – tokių pavadinimų Lietuvoje tik du. Antrąjį – šalies sostinės vardą – visi žinome. Nuvykę į vietovę už Jutkonių kaimo jos neberasime – dirbamas laukas, miško gojus, sena liepa, žyminti sodybos vietą, tačiau galbūt prisiminsime dar šiek tiek toliau, per šiaurines kupiškėnų žemes tekantį Nemunėlį. Ar ir tuomet dar atrodys, kad kažkoks medėjas, nuvežęs į sostinę parduoti meškenų, sugrįžęs nusprendė laukymę girioje pavadinti Vilniumi, o Nemunėlis taip vadinamas todėl, kad už Nemuną mažesnis. Tai retoriniai klausimai, nes turimi istoriniai šaltiniai kol kas negali į viską atsakyti. Antra vertus, vardai turi savo etimologiją – ir Lietuvos sostinės, ir Vilniaus kaimo kupiškėnų žemėje vardas siejamas su lietuvių dievu Vėlinu – Kalveliu, dar spėjusiu prieš išnykstant palikti pėdsaką senosios Rusios metraščiuose. Žvelgti į praeitį galima ir toliau, tačiau ir paminėtų dalykų užtenka, kad suprastume, jog savo istoriją, kurios dažnai ir nesužinome palikdami gimtinę ir išsibarstydami po kitus miestus ar šalis, kupiškėnų kraštas turi be galo įdomią ir prasmingą.
Šiuo metu svarbesnė Kupiškio ateitis, perspektyvos, verslumas, išskirtinumas rinkoje – tai, į ką orientuojasi kupiškėnų jaunoji karta, tačiau būtų labai stipru ateities rūmą statyti ant tikro, o toks yra laiko išbandymą išlaikęs istorinis, pamato.
Ko gero, Kupiškis yra tarp tų Lietuvos regionų, kurie praleido galimybių langą, kai iš Europos Sąjungos į Lietuvą tekėjo didesni pinigų srautai ir kai dalį šių lėšų buvo įmanoma sutelkti į konkretų vieną dalyką ir taip pasiekti proveržį. Žiūrėdami iš ateities perspektyvos, po 10 metų irgi sakytume tą patį: „2018 metais dar turėjome galimybių, deja, dabar jau 30-ieji – pavėlavome.“ Banalu, bet geriausias laikas visada yra dabar.
Smagu, kad ir Kupiškyje, ir plačiame pasaulyje tarp pasklidusių, kupiškėnais save laikančių ir Kupiškį mylinčių jaunuolių rūpestis savo gimtu kraštu išlieka, gimsta idėjos, yra entuziazmo ir, svarbiausia, ryžto ir atsakomybės, pokyčių imtis. Svarbu tais jaunuoliais pasitikėti, galbūt leisti jiems klysti, bet netrukdyti ir, jei sutarimas atsiranda, prisidėti. Jaunimo būrio ir iniciatyvos, kurios anksčiau nebuvo, atsiradimas, skelbia, kad pokytis pribrendo ir atėjo laikas gimti.
Atsiveriantys galimybių langai nebūna atviri ilgai, jei jaunimo iniciatyva bus sutikta su būdingu visai Tėvynei skepticizmu ir idėjos užgesintos, – tai reikš ne tik šio galimybių lango užvėrimą, bet ir jaunosios kartos likimo posūkį. Patyrus dar kelis tokius gesinimus, o jų tikrai dar gyvenime pasitaikys, daugiau nebebus bandoma, o Kupiškiui reikės laukti, kol užaugs nauja kita karta.
Viską, ko reikia, Kupiškis turi: savo teritoriją, istoriją, mitologiją, lietuvių bendrinės kalbos atmainą – unikalią tarmę, greta miesto stūksantį didžiausią sėliškos Lietuvos piliakalnį, tarsi laukiantį progos priminti savo šlovės laikus ir žmones, kurie šioje aukštumoje nuo kitaip kalbančių, kitokią patirtį turėjusių kaimynų gynėsi. Laukia ir Vilniaus kaimas – tik mums jis primirštas, nes įprastas savo vietai ir gretimų išlikusių kaimų gyventojų ausiai. Lietuvai Vilnius – unikalus ir todėl sukuria dar vieną galimybę rajonui apie save priminti visos šalies gyventojams. Turime ir daugiau naujai senų dalykų – gamtą, marias – ilgiausią vandens telkinį šiaurės rytų Lietuvoje, didžiausią regione bažnyčią, patogų transporto mazgą šiaurinėje miesto dalyje, netgi specializuotą mokymo įstaigą, kuri taip pat turi perspektyvų, susijusių su svarbiausiu dalyku, „turimu“ kupiškėnų, – jaunąja karta, pakilusia ieškoti krašto ir miesto perspektyvos. Tuomet tik kyla klausimas, ar atversime šiems jauniems kupiškėnams savo širdis, kad ir jiems, ir mums atsirastų tikėjimas, kurio labai reikės, ypač slogios kasdienybės laiku, darbų ir rūpesčių rutinai stabdant menkiausius judesius proveržio link. Pereinant iš vizijos prie veiksmų, pokyčiai pirmiausia subręsta sieloje – ne tik apklausos „Vizija Kupiškiui“ anketos eilutėje pažymimi, bet tik tokiu būdu gali būti suteiktas, prieš 5000 metų Šv. Rašte užrašytas gyvybės kvėpavimas, kurio dar prireiks Kupiškio vizijai.
