FESTIVALIO ŠURMULIUI NURIMUS

Banguolė ALEKNIENĖ-ANDRIJAUSKĖ

Smagu, kad pastaraisiais metais turime Unės Babickaitės profesionalių teatrų festivalį „Art do“, kad esame ne blogesni bent už rokiškėnus, kurie panašų teatrų festivalį rengia seniai.

Žiūrovų didele stoka, turint galvoje keletą svarių aplinkybių, irgi negalime skųstis. Visgi jų galėjo būti daugiau. Manau tik, kad dešimt dienų per ilga šios teatrų šventės trukmė. Ši aplinkybė automatiškai sumažina potencialių žiūrovų skaičių. Ne kiekviena kupiškėnų šeima išgali apsilankyti visuose spektakliuose, nepaisant to, kad perkant abonementą į beveik visus spektaklius išėjo pigiau.

Taip pat, atrodo, kad šįkart festivaliu labai mažai domėjosi aplinkinių rajonų gyventojai. Tam įtakos turi ir vienas paskui kitą rengiami panašūs festivaliai aplinkiniuose rajonuose ir gana aukštos bilietų kainos. Pavyzdžiui, Rokiškyje į A. Cholinos spektaklį bilietai kainavo nuo 20 iki 30 eurų.

Aišku, profesionalių spektaklių kūrėjai turi būti deramai įvertinti už savo triūsą ir pinigine išraiška. Bėda, kad provincijos žiūrovų kišenės gana skylėtos palyginti su didmiesčių publika.

Kažkas skundėsi, kad per spektaklius visos Kultūros centro durys buvo užrakintos, kad tai nesaugu. Pavyzdžiui, kilus gaisrui ar kitam incidentui žiūrovai negalėtų greitai išeiti iš pastato.

Nežinau, ar taip ir buvo. Keli žmonės, anksčiau išėję iš spektaklių, tvirtino, kad jiems nebuvo jokių kliūčių išeiti. Budėjo drabužinėje darbuotojos. Gal kai kurie žiūrovai buvo nepatenkinti, kad jų neįleido pro tarnybinio įėjimo duris? Daug kas įsigudrina pro šias duris per renginius įeiti į Kultūros centrą, kad pakabintų paltus drabužinėje šalia vitražų salės. Dauguma nepaiso įspėjimo, kad už paliktus apdarus ten niekas neatsako. Gerai, kad kol kas nedingo kokia nors striukė ar paltas. Kas tuomet būtų kaltas? Gal reikia ir ten palikti iki nakties neužrakintas duris? Gal kas pamokys nepaisančius Kultūros centro administracijos perspėjimo? Dar vienas klausimas būtų, o gal tikslinga per renginius visas drabužines laisvai atverti. Ta prie vitražų salės patogesnė atvykstantiems su automobiliais į Kultūros centro kiemą.

Nesu teatro meno žinovė. Esu tokia žiūrovė, kuri gali tik intuityviai pajusti – štai tas spektaklis pataikė tiesiai į dešimtuką, aš lygiai taip pat mąstau, scenoje rodomi dalykai paliečia mano širdį. Būna ir priešinga reakcija – žiūri, klausaisi, po kelis kartus perskaitai spektaklio anonsą ir nieko beveik nesupranti, scenoje regi kažkokias pabiras minčių, etiudų detales, nesujungtas į visumą. Tuomet pradedi mąstyti, gal esi visai atsilikęs nuo šiuolaikinio meno ir dėl to nenuovokumo gali kaltinti tik save. Kartais matai, kad aktorius vaidina savo personažą profesionaliai, puikiai įsijautęs, bet vos ištveri nuo jo spigaus ar įtempto balso iki spektaklio pabaigos arba pagalvoji, kad būtų lyg ir geras pastatymas, bet kad akivaizdžiai per ilgas, antra jo dalis ima kelti nuobodulį.

Žinoma, tai tik mano diletantiški pastebėjimai. Tik žinau ir daugiau žmonių, panašiai reagavusių į kai kuriuos spektaklius ir išėjusių jiems nepasibaigus.

Kaip vyksta teatrų atranka į festivalį, nesidomėjau. Norėtųsi tik, kad jo repertuarą sudarytų išskirtinai nekomerciniai pastatymai, nepaisant to, kad gal ne visų tų spektaklių stilistika, išraiškos priemonės ir eksperimentai ne visada iki galo suvokiami.

Smagu buvo regėti scenoje vaidinant daug jaunų aktorių. Jiems reikia scenos bandymams ir eksperimentams, žiūrovų reakcijos, įvertinimo, kritikos. Malonu buvo išvysti ir nusipelniusius, garsius aktorius. Gerai, kai galiu palyginti ne vieną pastatymą, lavinti savo supratimą apie teatrą.

Gerai, kad Savivaldybės premija šiemet solidesnė ir gėdos nedaranti festivaliui. Manau, kad šįkart ji irgi buvo įteikta to nusipelniusiam spektakliui, kur trijų aktorių lūpomis kalbėta apie gyvenimo vertybes ir apie mūsų visų laukiančią amžinybę. Tai rodo, kad kupiškėnai suvokia teatrą, turi literatūrinį skonį.

Dar norėčiau pridurti apie festivalio pavadinimą. Tiesioginis to žodžių junginio vertimas būtų – „menas padaryti“. Jis skambus, trumpas ir iš esmės neblogas, tikrai artimas Unės Babickaitės, mokėjusios ne vieną užsienio kalbą ir turėjusios tarptautinę aktorės patirtį, dvasiai. Neužmirškime, kad profesionalių teatrų festivalis pirmiausiai yra pavadintas ir šios aktorės vardu.

Antra vertus, pritarčiau tiems kupiškėnams, kurie šį pavadinimą kritikuoja, pasigesdami lietuviško ir visiems suprantamo. Gal būtų tikę tą festivalį pavadinti, pavyzdžiui, tik Unės vardu arba „Meno aukštybių siekiant“? Biržiečiai profesionalių teatrų festivalį yra pavadinę „Žaldokynės kraštas“, rokiškėnai – „Vaidiname žemdirbiams“. Gerai dar, kad tas žodelis „art“ lyg ir daugumai suvokiamas, asocijuojasi su menu. Tik juokinga šiek tiek buvo, kai per pirmą festivalį ir jo vedėjai, ir svečiai antrą žodį visaip tardami iškraipė. Šįkart jo tarimas lyg ir buvo suvienodėjęs.