AKVILĖS GYVENIMO PRIORITETAI SUDĖLIOTI

Su visada besišypsančia, aktyvia antašaviete Akvile Čemeryte susitikome Kupiškyje. Nors ji trečius metus gyvena Vilniuje, gimtinėje Akvilė dažna viešnia. Mergina tarnauja krašto apsaugos savanorių gretose, tad atvyksta į karių savanorių pratybas, budėjimą. Šią vasarą Akvilė Vilniaus kolegijoje baigs dietetikos studijas. Tikino savo ateities toli į priekį neplanuojanti, tačiau džiaugėsi, kad pusmečio planai kol kas labai sėkmingai pildosi.

Jurga BANIONIENĖ

Tvirti saitai

Akvilė tvirtino, kad grįžti į Kupiškį, į gimtąją Antašavą jai visada labai malonu. Nesijaučia labai nuo jų ir nutolusi. „Iš tokios trumpos laiko perspektyvos net ir sunku vertinti, kas man yra Kupiškis. Nesijaučiu, kad būčiau kitur stipriai įsitvirtinusi. Kai praeis bent dešimt metų, gal bus kitaip. Visada smagu grįžti. Mane, kad ir kaip banaliai tai skambėtų, žavi gamta, žaluma, be to neįsivaizduoju savo laisvalaikio, gyvenamosios vietos. Ir ryšiai su šeima labai stiprūs, man svarbūs žmonės, kurie yra čia“, – kalbėjo A. Čemerytė.

Kol dar gyveno Kupiškyje, Akvilė visada turėjo daug įvairios veiklos. Tai ir dailės, „Yamahos“ muzikos mokyklos, kitokie pomėgiai, ji tiesiog neįsivaizdavo, kad gali būti kitaip. Iki šiol šiltai bendrauja su buvusiais savo mokytojais, bendramoksliais, draugais. Su pastaraisiais dažniau susitinka Vilniuje.
Ir šiandien Akvilė stengiasi daryti kuo daugiau darbų, viską, kas šauna į galvą. „O kada daugiau, jei ne dabar? Drąsiai einu į priekį, kad išbandyčiau visas galimybes, ir džiaugiuosi, kad viskas klojasi labai sistemingai“, – teigė mergina.

Šiuo metu 21 metų Akvilė baigia mokslus, bet konkrečiai savo ateities dar neplanuoja. Nežino, kaip viskas pasisuks, tik tikino, kad galbūt grįš gyventi ir į savo kraštą. „Nėra taip, kad jausčiausi netvirtai, tiesiog elementariai suvokiu, kiek yra galimybių, ir tai, kad negali žinoti, kaip viskas pasisuks. Užsibrėžčiau – galėčiau išvykti į kitą pasaulio kraštą ir ten kurti savo gyvenimą, bet nesinori daryti skubotų sprendimų. Jeigu vienas iš mano kelių būtų Kupiškyje – puiku, tai nėra kažkokia siekiamybė, bet nėra ir tai, ko vengčiau. Provinciją galima sulyginti su visa Lietuva, jeigu visi išvažiuosime iš savo šalies, kas ją kurs. Lygiai taip pat, jei išvyksime iš provincijos, tai kas kurs ją. Man labai patiko Jurgio Didžiulio mintis, kad jaunimui reikia važiuoti, pamatyti, semtis patirties, tuomet grįžti ir padaryti skirtumą ten, kur jo reikia. Neturime būtinai likti čia, sėdėti ir skųstis, kaip pas mus yra blogai. Aš irgi vadovaujuosi tokiu požiūriu“, – kalbėjo pašnekovė.

Plačiau skaitykite „Kupiškėnų mintyse“