KLEMENTINA VOSYLYTĖ: GYVENIMAS ŽODYNUOSE

Žymi Kupiškio krašto atstovė, kalbininkė, ilgametė Lietuvių kalbos instituto mokslo darbuotoja, humanitarinių mokslų daktarė Klementina Vosylytė vasario pradžioje atšventė garbingą 80 metų jubiliejų.

Apie Kupiškį Antrojo pasaulinio karo metais, išvažiavimą studijuoti į Vilnių, daugybės žodynų sudarytojos patirtį bei kupiškėnų tarmę su K. Vosylyte kalbėjosi žurnalistas Ramūnas Čičelis.

Kaip jaučiatės, kalbėdama kupiškėnų tarme, kai daug dešimtmečių gyvenate Vilniuje?

Vilniuje retai kada šneku tarmiškai, tik kartais Kupiškėnų klube. Kai parvažiuoju į tėviškę, beveik iš karto, net nepastebimai imu kalbėti kupiškėnų tarme, nes ten visi aplinkui taip šneka. Ir kai kalbu bendrine kalba, ir kai prabylu kupiškėniškai, vis dėlto esu tas pats žmogus. Nuo tarmės niekada nenutolau ir studijų metais, ir dirbdama Lietuvių kalbos instituto Žodynų skyriuje, ir rinkdama kupiškėnų žodžius, ir konsultuodama kitus mokslininkus. Ir dabar tebeturiu daugybę kupiškėnų tarmės tekstų, kuriuos dažnai paskaitau. Tačiau Vilniuje su broliu šnekame netarmiškai. Vis dėlto manau, kad tarmę dar moku, bet ja beveik nekalbu, nes į Kupiškį parvažiuoju retokai.

Kokios brangiausios Jūsų vietos Kupiškio rajone? Su kokiais atsiminimais jos susijusios?

Su visu Kupiškio rajonu susipažinau tik per kalbininkų ekspedicijas, kai į beveik visas vietoves, kaimus, vienkiemius buvo nuvažiuota. Aišku, kad svarbiausia yra tėviškė – Salamiestis ir jo apylinkės. Gaila, kad gyventojų tiek sumažėjo, kad rasti seną žmogų, su kuriuo galėtum pasišnekėti kupiškėniškai, yra labai sunku. Kupiškio rajoną aplankau per Vėlines, bent vieną kartą – vasarą.

Kokia buvo Jūsų vaikystė? Kokie atmintyje išliko Antrojo pasaulinio karo ir pokario metai?

Buvo nemažai atsitikimų, kai karo metais kareiviai, o pokariu miškiniai, stribai šaudėsi tarpusavyje. Vienas ryškus prisiminimas susijęs su važiavimu į pamiškę, į griovį. Tuo metu už mane penkeriais metais jaunesnis brolis dar gulėjo vaikiškuose rateliuose. Man turbūt buvo septyneri. Viena iš tų ratelių dalių nusmuko, nes ten buvo prastas kelias. Tame griovyje slėpėmės ir išgirdome, kad šaudo ir kulkos švilpia prošal. Dar atsimenu, kaip kareiviai netoli nuo mūsų mėtė bombas ir buvo kilę gaisrai. Tiek ir buvo tikro karo – nemanau, kad daug… Dar vėliau į mūsų namus užvažiuodavo kareiviai. Atsimenu vokiečių kareivius, kuriuos veždavo sužeistus. Paskui juos pakeitė rusų kareiviai.

Pokariu vieną dieną lėkėme visi iš mokyklos namo, nes pasakė, kad netoliese šaudo miškinius. Tuo metu su broliu ir seserimi darsyk buvome pakliuvę tarp kulkų, kai parėjome iš mokyklos ir, turėdami pačiūžas, padarytas iš kibiro lanko, čiuožėme Pyvesos upės ledu ir pamatėme, išgirdome, kad į mus pradeda šaudyti. Vyresnis brolis nučiuožė toliau ir pabėgo, o mes su seserimi slėpėmės prie nemažo kalno. Vėliau sužinojome, kad girtiems stribams kažkas pasakė, kad Pyvesoje slepiasi „banditai“. Šaudydami nepataikė nė į vieną iš mūsų, gal dėl to, kad girti buvo, tačiau mūsų baimė buvo didžiulė. Kupiškis buvo toks pat, kaip ir kiti Lietuvos kraštai – naktį užeidavo ir vieni, ir kiti – tai mums dar labiau įvarydavo baimės. Mūsų sodyba buvo prie kelio ir namas dengtas raudonu stogu, gal todėl stribai dažnai ateidavo. Atsimenu, pareinu namo, o užstalė jau prisėdusi, ir mama juos valgydina. Pokaris nebuvo toks baisus, bet nuolat prisibijodavome.

Plačiau skaitykite „Kupiškėnų mintyse“