100 METŲ LAISVEI

Arijus KATAUSKAS

Prieš keletą savaičių sulaukiau „Kupiškėnų minčių“ redaktorės skambučio su klausimu, ar galėčiau parašyti komentarą apie Lietuvos valstybės atkūrimo 100 metų jubiliejų. Prisipažinsiu, tik išgirdęs klausimą, iš tiesų pirmą kartą apie tai susimąsčiau: šiemet švenčiame valstybės atkūrimo 100-metį, o aš apie tai negalvoju… Turbūt kaip ir daugelis mūsų, užsisukusių darbuose, pomėgiuose, šeimoje ir draugų rate. Tikrai ne todėl, kad mums tai nesvarbu, ne todėl, kad mums tai nerūpi, o todėl, kad tie didvyriai suteikė mums tokią galimybę – padovanojo laisvę.

Laisvę dirbti mėgstamą darbą, kuris kartais be proto sunkus, o kartais lengvas kaip plunksna. Darbą, kurį kartais norisi mesti, o kartais džiaugtis pasiekimais. Darbą, kuris man nėra tik darbas už pinigus. Tai yra mano gyvenimas, kurį aš ir vėl sutikčiau gyventi.

Laisvę bendrauti su žmonėmis, nebijant garsiai pasakyti, ką galvoju apie save, kaimyną, valdžią, valstybę, pasaulį. Laisvę kalbėti nesidairant per petį, ar kas nors išgirs. Todėl aš galiu išgirsti kitus žmones, sutarti su jais, diskutuoti, surasti naujus kelius ir atsakymus, visada abejoti ir žinoti, kad rasiu paaiškinimus.

Laisvę keisti tai, kas nepatinka, kurti. Nesiskųsti pasislėpus po antklode, o eiti ir keisti. Ieškoti bendraminčių, važiuoti į užsienį, grįžti, mokytis, reikalauti, prašyti. Galų gale, pasakyti „pasitrauk“ ir pačiam imtis iniciatyvos.

Tačiau jei dabar sustotume ir apsidairytume. Ar esame laisvi? Ar laisvė dirbti mėgstamą darbą nevirto tiesiog skundais, kaip Lietuvoje blogai, o kažkur užsieniuose gera? Ar laisvė daryti savo darbą geriausiai nevirto bandymu prastumti dieną ir pavydėti kaimynui, kuris uždirba daugiau? Ar laisvė bendrauti su kitais, diskutuoti, ieškoti atsakymų nevirto bjaurasties pilstymu anoniminiuose komentaruose, socialiniuose tinkluose ir apkalbomis už nugaros? Ar nepraradome iniciatyvos judėti, keisti, augti, mokytis, nesutikti? Ar laisvė keisti nevirto tiesiog nusivylusiu „visi jie tokie“?

Mes neturime jaustis blogai, kad ne kiekvieną dieną mąstome apie savo valstybės atkūrimo šimtmetį. Apie tai pagalvojo didvyriai, o mes kiekvieną dieną dar kartą patvirtiname jų parašus savo laisve. Ją verta švęsti. Ne tik šiandien – kiekvieną dieną augant ir auginant, mokant ir mokantis, džiaugiantis ir džiuginant, tikintis ir tikint.