Erika Vilniuje, kai įstojo į kolegiją.
„Mėgaujuosi savo darbu“, – sakė neseniai studijas baigusi kraštietė, iš Juodpėnų kilusi grafikos dizainerė Erika Vilimaitė. To merginai galima net pavydėti. Juk ne visi žmonės iš karto suranda savo gyvenimo kelią, mėgstamą užsiėmimą.
Kaip jai tai pavyko? Kokie saitai merginą teberiša su gimtine, apie ką ji svajoja?
Banguolė ALEKNIENĖ-ANDRIJAUSKĖ
Erika Vilimaitė džiaugiasi radusi mėgstamą darbą.
Darbų sūkuryje
Sausio viduryje Erikai sukako dvidešimt penkeri metai. Mergina dirba Vilniuje spaudos reklamos srityje. Ji derina spalvas, parenka šriftus, grafinius paveikslėlius maketuojamiems įvairiems lankstinukams, skrajutėms, vizitinėms kortelėms. Jaučiasi tikrai suradusi mėgstamą sritį ir kitokio darbo neįsivaizduoja.
Erika iliustravo ir Giedrės Murnikovienės pirmą eilėraščių knygelę „Vėjo mylimoji“.
„Tai buvo pirmas didesnis mano kūrybinis darbas. Gavusi pasiūlymą greitai apsisprendžiau jo imtis. Pažįstu Giedrę, ji yra kilusi ne iš Juodpėnų, bet ten ilgai gyvena. Taigi mus abi riša gerai pažįstama aplinka, kraštovaizdis. Visa tai man leido suprasti jos kūrybą, mąstymą. Pabandžiau Giedrės žodžiais perteiktą pasaulėjautą atskleisti per piešinį. Buvo smagu kartu su ja įgyvendinti šį sumanymą“, – kalbėjo pašnekovė.
Erika pabrėžė, kad jai labiau patinka pačiai kurti grafinius paveikslėlius nei dėlioti, maketuoti kitų sukurtus.
Erika atliko ir modelio vaidmenį.
Mergina padeda reklamuoti gimnazijos laikų draugei, juvelyrei Laurai Motiejūnaitei, savo kūrybą ne tik kaip grafikos dizainerė. E. Vilimaitė demonstravo ir draugės sukurtus papuošalus.
„Nuėjau pasimatuoti vieno jos papuošalo, kurį ketinau įsigyti, o Laura ėmė ir paprašė, kad padėčiau eksponuoti jos darbus. Esu šviesiaplaukė. Ir Lauros papuošalai šviesūs. Matyt, mano įvaizdis jiems tiko. Pabūti modeliu buvo irgi labai smagu“, – tvirtino pašnekovė.
Ji prisipažino, kad gyvenimas sostinėje labai patinka. Spartus, modernus miesto gyvenimo ritmas kasdien įsuka, skatina semtis naujų žinių, įgyti patirties. Žinoma, po kiek laiko aplanko nuovargis, norisi ištrūkti iš amžinai skubančių žmonių voverės rato. Tuomet grįžtanti į Juodpėnus pas mamą.
„Mėgstu pabūti gamtoje, važinėtis dviračiu. Žavi gamtos harmonija, kur savo vietą turi kiekvienas augaliukas ir gyvūnas. Pavasarį žibuokliauju, rudenį ir pagrybauti išsiruošiu. Kaime pasisemiu energijos ir įkvėpimo savo kūrybai, darbui“, – sakė Erika.
Atvedė mama
Buvo įdomu, kaip mažame kaimelyje užaugusi mergina surado grafikos dizainą, kas ją paskatino rinktis tokią specialybę.
Erikos Vilimaitės darbai.
Erika papasakojo, kad pradinėse klasėse mokytoja jos piešinius vis atrinkdavo įvairiems konkursams. Piešimą labiau pamėgusi nuo penktos klasės. Piešdavusi kur tik gali – ant sąsiuvinių, visokių lapelių. Ji mokėsi Juodpėnų pradinėje, vėliau Adomynės pagrindinėje mokykloje. Nuo devintos klasės tapo Kupiškio Lauryno Stuokos-Gucevičiaus gimnazijos mokine. Važinėdama į pamokas susipažino ir su Laura, kilusia iš Mieliūnų.
„Kad pasukau į dailės sritį, mamos nuopelnas. Ji mane vos ne už rankos dešimtoje klasėje nuvedė į Kupiškio meno mokyklos dailės skyrių. Mokytojos nenorėjo priimti, nes mokslai ten truko ketverius metus, o man buvo belikę dveji iki gimnazijos baigimo. Visgi buvau priimta. Mokytojos pastebėjo, kad turiu gabumų piešti. Visą dailės skyriaus programą baigiau per dvejus metus. Per tą laiką supratau, kad noriu ir tokią specialybę pasirinkti, kur bus reikalinga ši mano patirtis. Pradėjau ieškoti, kur galiu pritaikyti ir plėtoti dailės mokykloje įgytas žinias. Iš pradžių domino interjero dizainas, architektūra, bet studijuojant tuos dalykus būtų reikėję matematikos žinių. Man tai netiko. Kirbėjo mintis, kad norėčiau gilintis į šiuolaikiškesnę specialybę. Tuo metu užkabino grafikos dizainas, jo sąsajos su skaitmeninėmis technologijomis. Taip nusprendžiau šiuo keliu pasukti“, – pasakojo mergina.
Erikos darbas, meniu.
Tarp praktikos ir teorijos
Erika iš karto neįstojo į Vilniaus dailės akademiją. Pritrūko labai nedaug, bet tai lėmė, kad tapo Vilniaus dizaino ir technologijų kolegijos studente. Čia studijas buvo pasirinkusi kaip atsarginį variantą ir nesigaili.
„Per trejus studijų metus kolegijoje gavau labai daug savos specialybės praktinių žinių. Tiek daug jų tikrai nebūčiau sukaupusi studijuodama tik Dailės akademijoje, kur dėmesys kreipiamas į teorinius dalykus. Manau, taikomosios dailės specialybėms darbo praktika itin svarbus dalykas. Baigusi kolegiją įstojau ir į Dailės akademiją ir per metus čia baigiau išlyginamąsias grafinio dizaino bakalauro studijas. Į šio dalyko magistrantūrą nebestojau. Paklausiau patarimo, kad jos labiau tinka ne praktikams, o norintiems dirbti akademinį darbą. Manau, jog man pasisekė, kad paragavau ir kolegijos, ir akademijos studijų“, – buvo įsitikinusi pašnekovė.
Vilniaus dailės akademijos baigiamasis Erikos darbas.
Apie savo profesiją ji pasakojo ir dabartiniams Kupiškio Lauryno Stuokos-Gucevičiaus gimnazijos mokiniams per Karjeros dienos renginį. Perduoti savo veiklos patirtį ją pakvietė buvusi auklėtoja Elvyra Kavoliūnienė.
Dailės pleneras Juodpėnuose.
Eriką galima sutikti ir Juodpėnų bendruomenės renginiuose. Per šio kaimo kultūros namų sukaktį šventės dalyviams buvo surengusi plenerą, į kurį įtraukė visus svečius. Jie turėjo ant keturių skirtingų spalvų drobės nupiešti po medį, simbolizuojantį tam tikrą metų laiką.
E. Vilimaitė labai mėgsta skaityti knygas. Vaikystėje net po antklode užsidegusi žibintuvėlį skaitydavo, kad mama nematytų, jog nemieganti. Iki šiol jai knyga yra geriausia dovana. Tik dabar daugiau skaitanti profesinę literatūrą.
Erika Portugalijoje studijavo pagal „Erasmus+“ studentų mainų programą.
Nuotraukos iš Erikos Vilimaitės asmeninio albumo
Lietuvoje geriausia
Ar nėra jai kilę minčių apie emigraciją? Ką ji apie šį reiškinį mano? Paaiškėjo, kad Erika irgi turi gyvenimo užsienyje patirties.
Būdama kolegijos studente per „Erasmus+“ programą pusmetį studijavo Portugalijoje.
„Emigruoti – kiekvieno asmeninis pasirinkimas. Viena iš trijų mano sesių irgi gyvena svetur. Man pasisekė, kad radau mėgstamą darbą, kad galiu šioje srityje tobulėti ir būdama Lietuvoje. Portugalijoje buvo įdomus mano gyvenimo laikotarpis. Susipažinau su kitokia kultūra, pietiečių gyvenimo ritmu. Ten žmonės šaunūs ir draugiški, bet kitokie. Gera ten buvo, bet Lietuva mano gimtinė. Čia jaučiuosi savo vietoje. Čia gražiausia ir mieliausia. Toks jausmas apimdavo ir grįžus iš kelionių po Ispaniją, Daniją, Vokietiją, Lenkiją“, – dėstė savo požiūrį pašnekovė.
Erika prisipažino, kad šiuo metu džiaugiasi gyvenimu ir jaunyste. Nesiekia tapti įžymybe, bet nori tobulinti savo sugebėjimus, kurti. Jai svarbu, kad jos darbas yra tarsi hobis, puiki savirealizacijos priemonė ir kasdieninės duonos šaltinis. Mergina sakė, kad visiems jaunuoliams, kurie svarsto, ką studijuoti, ką veikti, linkėtų pasukti ten, kur linksta širdis, o ne ten, kur bus mokamas didelis atlyginimas. Antraip sunku bus visą gyvenimą dirbti nemėgstamą darbą.
