BUVĘS SENTIKIŲ KAIMAS DAR PILNAS VAIKŲ KLEGESIO

Kalnagaliai – Alizavos seniūnijos ir parapijos kaimas, vos per kilometrą nutolęs nuo Alizavos, išsidėstęs prie Alizavos–Kupiškio kelio. Greta yra Grincagalė, Juodiniai, Sabuliškiai. Vakariniu kaimo pakraščiu teka Pyvesa, pietiniu – Skaistis. 2003 metų duomenimis, čia buvo 19 sodybų, gyveno 39 gyventojai.

Šiandien, praėjus 15 metų, Kalnagaliai kiek mažesni – čia yra 26 gyventojai, ir senbuviai, ir jauni žmonės. Reikia viltis, kad pastarieji bus tie, kurie liks savo gimtinėje, ir buvęs sentikių kaimas neišnyks iš rajono žemėlapio.

Jurga BANIONIENĖ

Trys kartos – po vienu stogu

Keliaujant po įvairius rajono kaimelius, dažniausiai vos įsukus į juos pasitinka spengianti tyla. Kalnagaliuose kitaip – dėmesį iškart patraukė linksmai klegantis būrelis iš mokyklos grįžtančių vaikų. Jei jų dar yra, esama čia ir gyvasties. Tuo įsitikinome užsukę į pirmą šio kaimo sodybą. Pasitiko viena iš jos šeimininkių – Vilma Šešeikienė. Netrukus atskubėjo ir Vilmos anyta Valentina. Tik pasikalbėti su ja nepavyko, buvo užsiėmusi ūkio reikalais, kurių, deja, ir labai norėdamas neatidėsi. Vilma ir jos vyras Audrius – viena iš kelių Kalnagaliuose gyvenančių jaunų šeimų. Po vienu stogu jie įsikūrę su vyresniosios kartos atstovais, Audriaus tėvais Viliumi ir Valentina.
Pasikalbėti svetainėje susėdome su Vilma, aktyvia dviejų vaikų mama.

V. Šešeikienė yra gimusi ir augusi Lailūnuose, Rokiškio rajone, o į kaimyninį Kupiškio rajoną atsikėlė 1999 metais. „Šie Naujieji metai buvo devyniolikti, mudviejų su vyru sutikti Kalnagaliuose“, – sakė ji. Pora susipažino šokiuose, kelerius metus padraugavę susituokė, o neseniai paminėjo 15 bendro gyvenimo sukaktį. „Tuokėmės lapkričio 23 dieną, vieni Lietuvos kariuomenės dieną mini, o mes – vedybų metines“, – šypsojosi kalnagalietė.

Jauna šeima augina sūnų ir dukrą. Samantai 14 metų, Pauliui – dešimt, abudu mokosi Alizavos pagrindinėje mokykloje. Moteris džiaugėsi, kad dukra labai aktyvi – yra mokyklos laikraštuko „Šratinukas“ jaunoji žurnalistė, lanko futbolą, šoka, o jaunylis dar ieško savo pomėgių.
Šiuo metu Vilma nedirba, prisipažino, kad intensyviai ieško darbo, nors tai nėra lengva. Sveikata neleidžia užsiimti bet kuo, tad galimybės įsidarbinti dar labiau susiaurėja. Moteris pabrėžė, kad jai svarbiausia – šeima ir vaikai, todėl stengiasi aktyviai domėtis jų gyvenimu mokykloje, dalyvauti visuose renginiuose. Kalnagalietę labai stebina tai, kad dauguma tėvų nesuranda tam laiko.

Pašnekovė tvirtino, kad nors laiką leidžia namie, nuobodžiauti išties nėra kada – dažnai net nepamato, kad diena jau vakarop. Žiemą visuomet į rankas ima virbalus ir siūlus. Mezga, kaip pati sakė, viską – skaras, šalius, servetėles. Yra ir savo parodą gimtajame kaime surengusi. O vasarą veiklos dar daugiau – reikia daržą apeiti, namų aplinką sutvarkyti. Anksčiau abi su anyta buvo rimtai užsiėmusios daržininkyste, augino ekologiškas daržoves, kurias pristatydavo miesto vaikų darželiams.

Paklausta, ar lengva sutilpti vienuose namuose dviem šeimininkėms, moteris tikino, kad kartais būna taip, kad per dieną viena su kita net nesusitinka, tik vakare, kai visi darbai nudirbti, pavyksta pasimatyti ir džiaugsmais bei bėdomis pasidalyti. „Seneliai turi ūkį – laiko tris karves, keturias kiaules, mes, kai reikia, visada padedame, bet savo ūkio neturime. Nebūtų kaip juo rūpintis, vyras dirba, viskas kristų ant mano vienos pečių. O ir savaitgaliais namie niekada nesėdime, turiu dvi seses, du brolius, tris krikštavaikius, tad mėgstame juos aplankyti, papramogauti išvykstame“, – kalbėjo kalnagalietė.
V. Šešeikienė prisipažino, kad gyvenimą mieste sunkiai įsivaizduojanti. Ją žavi kaimo ramybė, gamta. Su vyru pasikalbanti, kad jei mieste reikėtų kurtis, tai tik nuosavame name.

Moteris sakė, kad dabar Kalnagalių kaimas praretėjęs, daugiau vyresni žmonės belikę, bet yra ir jaunų šeimų – mokyklinio amžiaus vaikus augina Meškelių, Trasykių šeimos. Pasak Vilmos, labai džiugu, kad vaikai tarpusavyje gražiai bendrauja, kartu gimtadienius švenčia. Visi kaimynai draugiški, bet tokios bendrystės kaip anksčiau nebėra. „Žinoma, su pačiais artimiausiais visada bendraujame, kaime tebėra gyva tradicija Joninių proga varduvininkus pasveikinti – vainikus jiems nupinti. Bendruomenės pas mus nėra, žmonių per mažai, bet į Alizavoje vykstančius renginius visada nuvažiuojame, kaimynai vieni kitus paveža, taip pat – ir į bažnyčią. Draugiškas mūsų kaimas“, – kalbėjo V. Šešeikienė.

Tuščių, nebegyvenamų namų kaime – tik keli. Trylikoje dar žmonių žingsniai girdėti, šunys amsi. Dar veikia pieno supirkimo punktas, atvažiuoja kartą per savaitę automobilinė parduotuvė.

Drauge ir lengviau, ir linksmiau

Vaikų balsų pilni ir Renės Einorienės namai. Juose moteris gyvena kartu su dukra Jolita Trasykiene, žentu Renatu ir dviem anūkais – ketverių metų Jonu bei dvylikamete Aurita.

R. Einorienė prisiminė, kad kai visus kėlė iš vienkiemių į gyvenvietę, ir jos šeima čia 1971 metais persikraustė iš Pilviškių. „Labai siūlė mums čia ateiti gyventi, tai vieni pirmųjų ir užsirašėme. Pilviškiuose gyvendami net elektros neturėjome, vyras buvo ant stogo iškėlęs vėjo malūną, kuris elektrą gamindavo. Sutuoktinio Jono nebeturiu, mirė 2009 metais. Kartu užauginome tris vaikus. Sūnus Arvydas su šeima gyvena Kupiškyje, dirba gaisrinėje, dar pienovežį vairuoja. Dukra Lina Medelinskienė įsikūrusi netoliese, Alizavoje, o vienai likusiai dabar draugiją palaiko dukra Jolita su šeima“, – pasakojo R. Einorienė.

Moteris džiaugiasi keturiais anūkais, Jonas ir Aurita – kasdien šalia, dar yra anūkė Ineta, kita – Sandra gyvena Jungtinėje Karalystėje, turi vieną atžalą ir laukiasi antros.

R. Einorienė kolūkio laikais dirbo valgykloje Alizavoje, daug žmonių reikėjo maitinti, ne vieną padėką už gerą darbą yra pelniusi. Auginti vaikus jai daug padėjo mama Emilija Balzienė. Buvo ilgaamžė, išėjo iš šio pasaulio sulaukusi garbaus amžiaus, 92 metų. Jolita prisiminė, kad kai ji su broliu ir sese augo, ūkio darbai nerūpėjo – viską močiutė spėdavo apeiti.

J. Trasykienė važinėja į darbą Kupiškyje, dirba Kupiškio pašte, vyras ugniagesiu Alizavoje. Šeima turi butą Kupiškyje, bet čia užsuka tik retkarčiais gėlių palaistyti. Daug labiau į gimtinę traukia. Ir vaikai mieste visai nenori būti. „Jonas Kupiškyje pabuvęs ragina važiuoti namo, o Auritai gyvenimas mieste – lyg nuobauda. Nėra ką Kupiškyje veikti, ji – gamtos vaikas, čia draugų yra, o dar kai iš Alizavos vaikų ateina, pusseserės atvyksta – jau visas būrys. Kai lauke šilta, namo neparvarysi. Ramus mūsų kaimas, kaimynai geri, gana draugiški. Beveik visose sodybose žmonių dar esama, o tose, kur vieni tėvai belikę, vaikai visada lankosi“, – kalbėjo Jolita.

Moters dukra Aurita sakė, kad su draugais įvairių užsiėmimų prisigalvoja, ypač mėgsta važinėti dviračiais. Mergaitė net rajonui yra atstovavusi dviračių varžybose Albanijoje.
Šeima didelio ūkio neturi, laiko vieną karvę. Pasak R. Einorienės, to savoms reikmėms užtenka, mėsa irgi sava. Tad išgyventi kaime tikrai galima – tik dirbti netingėk.

Kalnagaliuose – diplomato šaknys

Dar viena pilviškietė, daug metų gyvenanti Kalnagaliuose – Lina Meškelienė. Buvusi bibliotekininkė turi sukaupusi nemažai žinių apie šio kaimo praeitį. Ji papasakojo, kad iš Kalnagalių kilęs diplomatas Jonas Aukštuolis. XX a. viduryje Kalnagalių kaimo žemės priklausė grafams Tiškevičiams. Kostas Aukštuolis, kilęs nuo Biržų, būsimojo diplomato Jono Aukštuolio tėvas, pirko žemės sklypą iš grafo Tiškevičiaus ir su šeima atsikėlė į Kalnagalius. Greta raudonų plytų name gyveno K. Aukštuolio brolio šeima. Šio mūrinio pastato sienų likučiai tebėra iki šių dienų. Dar tebestovi senutėlė klėtis.

Pasak Linos, Kalnagaliai buvo Lietuvos rusų sentikių kaimas. „Pas Zasinyčių dvarininką dirbo toks samdinys, manoma, kad poną vežiodavo, ir dvarininkas jam nupirko Kalnagaliuose žemės, tas vedė ir čia įsikūrė.“

„Sentikių bendruomenė sparčiai plėtėsi, Kalnagaliuose buvo daug jaunų šeimų, augo nemažai vaikų. Vėliau daug išmirė, kiti išsikėlė gyventi kitur, jiems sunku čia buvo, neturėjo kuo verstis, nebuvo mokyti“, – apie šį kaimą pasakojo L. Meškelienė.

Anot jos, šiandien Kalnagaliuose tik pora sentikių gyvena. Tai Apfija Prokofjevaitė ir Tania Prokofjevaitė. Dar stovi ir keli sentikių namai, viename jų, kur anksčiau šeimininkavo Markanas Selezniovas, gyvena Genovaitė Radinienė su sūnumi Edmundu, išlikusi ir Agripinos Selezniovienės gryčiukė, tik ji tuščia.
L. Meškelienė prisiminė, ir kaip pati čia įsikūrė. „Aš ištekėjau už Apolinaro Meškelio Sabuliškių kaime. Kai žemes melioravo, 1972 metais atėjome čia gyventi. „Gegužės pirmosios“ kolūkis namus Kalnagaliuose statė, buvo leista per 20 metų už juos išsimokėti. Taip ir padarėme, jau 46 metus ir gyvename. Kai melioracija visus kėlė, šeimoms buvo leista kurtis vieniems šalia kitų, tad čia apsigyveno ir vyro, ir mano tėvai“, – sakė kalnagalietė.

Moteris džiaugėsi, kad dabar gretimoje sodyboje įsikūręs sūnus Algirdas su žmona Nerina ir savo keturiomis atžalomis. Dovilė ir Giedrius jau suaugę, Auridas – šeštokas, Imantas – penktokas. Lina juokavo, kad jie – tarsi antra laida – ir tėvams didelis džiaugsmas, ir jie, seneliai, reikalingi jaučiasi. Pasak Linos, smagu, kad vaikai ir anūkai šalia, jų pagalba visada labai reikalinga. Antras sūnus Laimutis gyvena toli, Klaipėdoje, turi dvi atžalas – Kamilę ir Karolį.

„Kai atsikėlėme į Kalnagalius, labai tarpusavyje visi bendravome, vardadienius kartu švęsdavome. Daug žmonių kaime gyveno, visi – darbingo amžiaus, triūsė kolūkyje, o dabar mūsų sumažėjo, pasenome. Bet vienas kito džiaugsmus ir bėdas iki šiol žinome, jei pas ką greitosios medicinos pagalbos automobilis buvo, tuoj žinia apie tai pasklinda. Kaimas labai ramus, jokių girtuoklių, vagių pas mus nėra“, – džiaugėsi kalnagalietė.

Kaimo sentikė

Užsukome ir pas tikrą šio kaimo senbuvę Apfiją Prokofjevaitę, visų iki šiol vadinamą Afinija. Pašnekovė teigė, kad kai lankė mokyklą, visiems jos vardą buvo sunku ištarti, tad šis ir prigijo.

A. Prokofjevaitė yra vyriausia kaimo gyventoja, po mėnesio švęs 85 metų jubiliejų. Kai pas Apfiją lankėmės, buvo sausio 8-oji – antra sentikių Kalėdų diena. Tik svečių senolė nesulaukė, tačiau sakė, jog per lietuviškas Kalėdas jų buvo. Pasidžiaugė, kad brolio dukra, gyvenanti Alizavoje, ją dažnai aplanko, maisto parūpina, o su artimaisiais telefonu susiskambina, vieni kitus pasveikina. „Paprastai Kalėdas švenčiu, žvakutę uždegu, pasimeldžiu“, – kalbėjo A. Prokofjevaitė. Jei tik gali, stengiasi ir į cerkvę Bagdonyse nuvažiuoti, tik, pasak pašnekovės, sentikių bendruomenė pas mus baigia išnykti.
Paprasta, nuoširdžiai ir atvirai bendraujanti Apfija savo kasdienybe nė kiek nesiskundė. Tikino, kad kol dar gali pati savimi pasirūpinti, niekur iš savo kuklių namelių neisianti. „Aš viena esu įpratusi, seniai taip gyvenu“, – šypsojosi ji.

Sakė televizorių mažai bežiūrinti, bet skaito spaudą, mėgsta megzti, seniau ir siūdavo, nemažai žmonių ateidavo drabužių siūdintis.

Kurį laiką A. Prokofjevaitė buvo įsikūrusi Panevėžyje, dirbo siuvimo fabrike „Nevėžis“, bet susirgus mamai grįžo namo, į Kalnagalius.

Puikią atmintį turinti senolė prisiminė, kad kaime būta 17 kiemų. „Dabar čia visi naujakuriai gyvena, o seniau buvo vien sentikiai, mažose gryčiukėse glaudėsi. Tėtis Averkinas Prokofjevas Kalnagaliuose buvo gimęs, augęs. Čia ir vedė. Kai gavo žemės, pradėjo statytis namus. Jo žmona, mano mama Efrasinija, irgi buvo sentikė, iš Viešintų. Turėjau sesę dvynę, bet jos nebėra. Miręs ir brolis, buvęs karininkas, o antras gyvena Latvijoje. Jam 87 metai, bet kartais atvažiuoja, vaikai atveža“, – sakė A. Prokofjevaitė.
Apfija puikiai kalba lietuviškai, bet prisipažino, kad rusiškai bendrauti vis vien smagiau.

Istorinė praeitis

„Kupiškėnų enciklopedijoje“ rašoma, kad vietovė susiformavo Zasinyčių bajorų valdose (lauke). Minima nuo XVII a. Tuomet čia buvo vienas arba keli palivarkai. 1667 m. yra minima, kad Kristupas Jonaitis Tautkevičius Zagora pardavė ūkį Kalnagaliuose broliui Povilui. Po kelerių metų pastarasis savo valdą užstatė Kupiškio klebonui Krukovskiui.

Kupiškio bažnyčios metrikų knygose Kalnagaliai minimi nuo 1684 m., o 1784 m. Kupiškio parapijos aprašyme kaimas (Kalnogole) minimas kaip Grincevičienės valda, esanti už pusantros mylios nuo bažnyčios.

1782 m. Palėvenėlės dvaro inventoriuje nurodoma, kad Kalnagaliuose bajorui Mikolajui Vinslovui priklauso keli rėžiai ariamosios ir pievų. 1795 m. Palėvenėlės dvarui priklausančioje kaimo dalyje buvo du dūmai – Petro Vileišio ir Petro Puzino. Iš viso penki reviziniai valstiečiai. 1811 m. bebuvo Puzino dūmas. 1820 m. – 1 dūmas, 16 gyventojų. 1840 m. čia ūkį įsigijo miestietis, evangelikas reformatas Jokūbas Aukštuolis. Vėliau jo ūkį paveldėjo sūnus Jonas, po jo mirties – vaikaičiai. Valaką žemės Kalnagaliuose turėjo ir valstietis Petras Matulionis. 1841 m. minimas Adomas Matulionis. XIX a. I pusėje Kalnagaliuose gavęs iš Zasinyčių dvaro žemės, įsikūrė sentikis Vasilijus Prokofjevas, pagal pasakojimus, buvęs pono vežikas. 1870 m. minima, kad tą sklypelį nuo seno valdo Vasilijaus sūnus Karpas, valstietis iš Skapiškio valsčiaus. Tikriausiai dar baudžiavos laikais žemės bei sodybą Kalnagaliuose turėjo ir kitas sentikis Steponas Demidovas, bet jo sklypą ginčijo Zasinyčių dvaras. Dvaro savininkas Koscialkovskis S. Demidovą išvarė iš ūkio, sklypą pardavė Matulioniui. Stepono sūnus Pavelas pasiskundė teismui. Panevėžio apskrities taikos tarpininkas pripažino Demidovo teises pagrįstomis ir leido išsipirkti sklypą iš Juodinių dvaro su teise į bendrą ganyklą. Bet Kalnagaliai priklausė kitai apskričiai, byla komplikavosi. 1900 m. pats taikos tarpininkas lankėsi Kalnagaliuose ir bandė surasti reikiamą žemės plotą. Galiausiai Panevėžio apskrities teismas nutarė Demidovui skirti žemės iš Juodinių dvaro.

1869–1915 m. Kalnagaliai priklausė Zarasų apskričiai, Pandėlio valsčiui, Lailūnų seniūnijai. XIX a. pab.–XX a. pr. sentikiai sudarė daugumą kaimo gyventojų. Jie vertėsi tarnaudami pas aplinkinius ūkininkus. 1919–1947 m. kaimas priklausė Vabalninko valsčiui, Sabuliškių seniūnijai. 1923 m. čia gyveno 64 gyventojai.

1935 m. matininkas Stasys Renigeris ėmė Kalnagalius skirstyti į vienkiemius. Žemė padalyta 18 ūkių, kai kurie skirstymu buvo nepatenkinti ir pasiskundė, projektas nebuvo patvirtintas, tai padaryta vėliau. 1938 m. didžiausi ūkiai buvo O. Jašinskienės ir K. Aukštuolio. 1941 m. Jašinskų šeima ištremta į Sibirą. 1942 m. kaime buvo Jono Jašinsko, Kosto Aukštuolio, Antano Matulionio, Danieliaus Selezniovo, Marko Selezniovo, Jurgio Selezniovo, Prokopo Selezniovo, Safrono Selezniovo, Afanaso Prokofjevo, Averkino Prokofjevo, Pilato Prokofjevo, Prokopo Prokofjevo, Martos Demidovienės, Demido Demidovo, Anatolijos Žuravliovienės, Archipo Demidovo, Grigorijaus Demidovo, Jokūbo Petuchovo, Aksenijos Murnikovienės, Parfijono Stepanovo namų ūkiai.

Kaimas 1947–1950 m. priklausė Kupreliškio valsčiaus Sabuliškių apylinkei, vėliau Vabalninko rajono Sabuliškių, Alizavos, Kupiškio rajono Alizavos apylinkėms.

Pokario metais partizanai už aktyvią paramą sovietų valdžiai nušovė kelis kalnagaliečius – Sabuliškių apylinkės pirmininką Ambrosą Prokofjevą, Sabuliškių apylinkės sekretorių Safroną Selezniovą ir Andrijaną Selezniovą, kolūkio „Naujoji žemė“ pirmininką Afanasijų Prokofjevą, kolūkietę Mavrą Solovjovą.

1959 m. kaime buvo 15 namų ūkių ir 51 gyventojas. Kalnagaliai priklausė „Gegužės pirmosios“, vėliau „Naujo gyvenimo“, Alizavos kolūkiams. XX a. 7–8 dešimtmetyje čia išaugo „Gegužės 1-osios“ kolūkio gyvenvietė. 1970 m. Kalnagaliuose gyveno 46, 1979 m. – 64, 1989 m. – 50, 2001 m. – 41 gyventojas.
Iš Kalnagalių kilęs diplomatas Jonas Aukštuolis, mokytoja Olga Aukštuolytė-Jašinskienė, kuri su vyru pulkininku leitenantu Mykolu Jašinsku turėjo ūkį, kariškis Steponas Prokofjevas.