Skapiškėnė Ligita Rudokaitė džiaugėsi turėdama daugybę veiklos. Neatsiejama jos gyvenimo dalis – vaidyba teatre ir dainavimas.
Jurgos Banionienės nuotrauka
Skapiškėnė Ligita Rudokaitė – tikras teatro vaikas. Skapiškio vaikų ir jaunimo teatro studijoje „Ku-kū“ ji vaidina kone dešimtmetį. Septyniolikmetė šiuo metu prisijungia ir prie vyresnių teatralų.
Be šios veiklos, ją visada lydi ir muzika. Neseniai Ligita tapo konkurso „Dainų dainelė“ rajoninio turo laureate. Tad apie šias dvi meno šakas – teatrą ir muziką, su kuriomis L. Rudokaitė draugauja nuo pat vaikystės, ir sukosi visas mūsų pokalbis.
Jurga BANIONIENĖ
Pelytės Zitos dar nepamiršo
Su Ligita susitikome Kupiškio technologijos ir verslo mokykloje, kur dabar ji mokosi. Šiuo metu yra pirmame kurse. Baigusi dešimt klasių Skapiškio pagrindinėje mokykloje mergina svarstė, kokiu keliu toliau eiti. Planavo važiuoti studijuoti į sostinę, tačiau aplinkybės susiklostė taip, kad kol kas liko gimtinėje.
L. Rudokaitė – tikra skapiškėnė. Šis miestelis ne tik rajone, bet ir už jo ribų garsėja kaip teatralų kraštas. Mergina labai džiaugėsi, kad ir jos gyvenime teatras iki šiol vaidina svarbią rolę. „Man būti vaikų ir jaunimo teatro studijoje „Ku-kū“ labai įdomu. Čia esu nuo 7 ar 8 metų, buvau padariusi tik labai nedidelę pertrauką. Pamenu, vienu metu vaidinti į teatrą atėjo visi mūsų gatvės vaikai, tarp jų – ir aš. Gerai atsimenu pirmą savo spektaklį „Apie burtininkus ir varles“. Su juo pelnėme „Aukso paukštę“. Buvome keturi bendraamžiai, visi klasės draugai, ir vaidinome varliukus. Vaidinau dar pelytę Zitą. Tai buvo pagrindinis vaidmuo to paties pavadinimo spektaklyje, kuriame galėjau parodyti savo dainavimo sugebėjimus. Šiame spektaklyje vaidinti sekėsi turbūt labiausiai iš visų, o „Šimtakojyje“ net pelniau apdovanojimą už geriausią vaidmenį. Vieną pagrindinių rolių turėjau ir spektaklyje „Mergytė ieško pasakos“. Čia buvau pikta laumė. Po pelytės Zitos man visada tekdavo vaidinti blogą, užsispyrusią, bet šie vaidmenys tiko labiau ir pavykdavo geriausiai. Dabar sunku būtų suskaičiuoti, kiek spektaklių suvaidinta. Aišku, vaikystėje pabosdavo repeticijos, gastrolės, bet šiandien pasižiūrėjus vaizdo įrašus viską atsiminti labai smagu. „Ku-kū“ anksčiau dalyvaudavo gerokai daugiau vaikų nei dabar, bet džiugu, kad kolektyvas gyvuoja. Šiuo metu dažniau vaidinu su suaugusiaisiais, vyksta bendri „Ku-kū“ ir „Stebulės“ pasirodymai“, – kalbėjo jaunoji teatralė.
Muzikos ir teatro akademija – siekiamybė
Paklausta, ką per tuos metus atrado teatre, Ligita tikino, kad gali džiaugtis sukaupusi išties didelę patirtį scenoje. „Tai, ką gauni teatre, gali panaudoti visur – dainuodama, bendraudama su žmonėmis, tiesiog – gyvendama. Vaidindama išmoksti draugiškumo, gebėjimo suprasti vieniems kitus, susikaupimo“, – pabrėžė L. Rudokaitė.
Ji tvirtino, kad į meną buvo linkusi nuo pat mažumės. Teatre vaidindavo šviesaus atminimo tėtis. Visoje šalyje žinomas aktorius Ramūnas Rudokas – Ligitos pusbrolis. Tik ji atgailestavo, kad su giminaičiu yra bendravusi mažai. „Jis labai užimtas ir atvažiuoti neturi laiko, seniau per metines, kitokius giminės susitikimus atvykdavo. Stebiu jo televizinę karjerą, skaitau interviu, man labai įdomu. Tikiuosi, kad kada nors pabendrausiu artimiau, būtų labai smagu. Manau, pokalbis tikrai suktųsi apie teatrą“, – pasakojo mergina.
Ir Ligita seniai svajoja apie teatrą, jos tikslas – studijuoti Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. „Dabar mokausi Technologijos ir verslo mokykloje prekybos vadybininko padėjėjo specialybės, bet neįsivaizduoju savęs sėdinčios prie kasos. Noriu realizuoti savo sugebėjimus meninėje veikloje – vaidinti, dainuoti. Matysiu, kaip viskas susiklostys“, – kalbėjo skapiškėnė.
Daina lydi nuo mažens
Pomėgį dainuoti Ligita mano paveldėjusi iš mamos ir močiutės. „Ir dabar kartais padainuojame, dažniau – su močiute, tik ji, žinoma, tokių dainų, kokios skamba šiandien, nemoka“, – šypsojosi L. Rudokaitė.
Ji prisiminė, kad pradinėse klasėse buvo pastebėta muzikos mokytojos Sandros Guginienės, užsimezgusi graži muzikinė judviejų draugystė tęsiasi iki šiol. Ligita šios mokytojos padedama tobulina savo vokalinius sugebėjimus, dalyvauja S. Guginienės suburtame Technologijos ir verslo mokyklos merginų ansamblyje. Atlikėja pasirodo įvairiuose mokyklos, rajono renginiuose, atstovauja mokyklai konkursuose.
L. Rudokaitė visada buvo aktyvi Skapiškio pagrindinės mokyklos kultūrinio gyvenimo dalyvė. Iki šiol atsimena puikius čia kurtus miuziklus, kuriuose vaidino.
Neseniai L. Rudokaitei sėkmė nusišypsojo ir konkurse „Dainų dainelė“, kuriame dalyvavo antrą kartą. „Pirmąkart pasirodžiau penktoje klasėje, tada vos vos pritrūko sėkmės“, – prisiminė ji.
Labiausiai Ligitai patinka atlikti populiariąją muziką, nors repertuarą dažnai jai parenka mokytoja, abi randa bendrą sutarimą. „Klausyti mėgstu popmuzikos, patinka populiariausi lietuvių atlikėjai, bet į juos nesilygiuoju, daugiau – į savo mokytoją, man ji pavyzdys“, – sakė skapiškėnė.
Paprašyta pasakyti, ko jos gyvenime yra daugiau – teatro ar muzikos, Ligita suabejojo. Tai jai – neatskiriama. Bet netrukus prisipažino, kad vis dėlto labiau traukia teatras. „Jaučiuosi stipresnė šioje srityje, į muziką dar reikia įdėti daug darbo“, – sakė L. Rudokaitė.
Svajonių šalis – Lietuva
Kol kas L. Rudokaitė labai džiaugiasi nuo rudens prasidėjusiais savo gyvenimo pokyčiais ir persikėlimu į Kupiškį. „Man čia tikrai yra ką veikti, kuo užsiimti. Mūsų mokykla puiki. Čia gauname ne tik išsilavinimą, bet ir profesiją, yra daugybė saviraiškos būdų. Gyvenu bendrabutyje, smagu, kad suradau daug naujų draugų. Mūsų klasė labai draugiška, merginų – dauguma, vaikinų turime tik du, bet visi labai vieningi“, – pasakojo mergina.
Nors didžiąją savo laiko dalį Ligita skiria dainavimui, randa progų užsiimti ir kitokia veikla – žaidžia tinklinį, atstovauja mokyklai įvairiuose renginiuose, veda renginius, nes scena jai išties nesvetima.
Į Skapiškį grįžta tik savaitgaliais. Pašnekovė prisipažino gimtojo miestelio labai pasiilgstanti. Tik gaila, kad jis gerokai kitoks nei buvo vaikystėje. Nebėra tiek jaunų žmonių, gerokai pritilęs ir kultūrinis gyvenimas. „Pas mus vykstantys „Pienių“ festivaliai seniau tikrai sutraukdavo gerokai daugiau žmonių, per atidarymą jų būdavo pilna aikštė. Gal jiems viso to nebereikia, be to, Skapiškyje labai sumažėjo gyventojų. Galėtų būtų atvirkščiai“, – apgailestavo L. Rudokaitė.
Ligita nesibaido minties kažkada sugrįžti į gimtinę. „Mieste senatvėje gyventi tikrai nenorėčiau, būtų gerai ją praleisti ten, kur savi namai. Bet kas žino, gal mūsų miestelio visai nebebus. Būtų labai gaila. Man Skapiškis labai brangus. Pamąstau ir apie emigraciją. Norėčiau išvykti, užsidirbti, pamatyti kitas šalis, bet visam laikui likti – ne. Mano svajonių šalimi visada buvo ir bus Lietuva. Man svarbu čia gyvenanti šeima, draugai, taip pat įvairi veikla. Stebina, kad jaunimas kartais nieko neveikia, niekur nedalyvauja, tokiems emigruoti lengviausia“, – savo požiūrį dėstė pašnekovė.
