IŠLAISVINTAS SPONTANIŠKUMAS

Banguolė ALEKNIENĖ-ANDRIJAUSKĖ

Peržengus Naujųjų metų slenkstį norisi visiems linkėti tik gerų dalykų, pasidžiaugti sėkme, neieškoti niekur jokių kabliukų, pasaulį matyti gal šiek tiek per rožinius akinius. Tikėtis, kad viskas bus gerai.

Viltingai nuteikia žmonių minios, gruodžio 30 dieną plūdusios į muzikinį spektaklį „Snieguolė“. Pastatymas tądien rodytas keturis kartus ir žiūrovų salė visą laiką buvo pilnutėlė. Žmonės jau įprato tokiu būdu palydėti senuosius metus. Trečią kartą kupiškėnai ir mūsų krašto svečiai pamaloninami metų pabaigtuvių miuziklu kultūros centre. Tikrai vykęs režisierės sumanymas statyti tokio stiliaus spektaklius su kviestiniais profesionaliais atlikėjais. Tai galima pavadinti kupiškėniška a la „Traviata“. (Klausydami šios operos senuosius metus Nacionaliniame operos ir baleto teatre visada palydi vilniečiai.)

Ir nesvarbu, kad vieniems spektaklis „Snieguolė“ labai patiko, antri įžvelgė ir kai kurių trūkumų. Svarbu, kad tam reiškiniui žmonės neabejingi. Šiemet daugelis buvo sužavėti šio pastatymo scenografija, šviesos efektais, nykštukų vaidyba ir mažaisiais šokėjais, įkūnijusiais šunų kinkinį.

Akivaizdu – atliktas milžiniškas triūsas, kad žiūrovai pamatytų kalėdine, žiemos dvasia, stebuklo nuojauta alsuojantį pastatymą, gerai nuteikiantį naujų darbų pradžiai. Smagu, kad Snieguolės vaidmens atlikėja Kupiškio krašte užaugusi ir spėjusi pagarsėti dainininkė.

Tai tikras stebuklas, kad tarp kupiškėnų yra labai daug artistiškų, talentingų šokėjų, dainininkų, vaidintojų, kurie savo pomėgiui skiria tik savo laisvalaikį ir nebūdami profesionalūs atlikėjai sugeba užkariauti žiūrovų širdis.

Apskritai esame labai kūrybinga bendruomenė. Tuo įsitikinau Naujuosius metus vėl sutikusi Alytės, Elenos ir Gintaro Kupiškio kultūros centro vitražų salėje rengiamame vakarėlyje. Unikalu, kad šiam įvairaus amžiaus žmonių naujamečiam sambūriui nereikia jokios reklamos. Iš lūpų į lūpas apie tai eina garsas ir kasmet ne visi spėja čia rezervuoti vietas.

Tai būna ne šiaip sau pasisėdėjimas prie vaišių stalo. Organizatoriai kasmet pasiūlo naują vakaro temą. (Šiemet, be abejo, karaliavo šuo ir su šiuo gyvūnu susijusios detalės.)

Čia susirinkę žmonės noriai dalyvauja šmaikščiuose pačių režisuotuose prisistatymuose, žaidimuose, dainuoja karaokę, linksminasi iki paryčių, šoka. Negali nešokti, kai už didžėjaus pulto stovi Gintaras, legendinis Kabanas.

Smagiai šventei reikia išlaisvinto spontaniškumo, to neformalaus prado, kur pirmu smuiku griežia tavo noras gerai praleisti laiką, pabūti bendraminčių būryje ir žinojimas, kur tavo norai gali išsipildyti su kaupu.