Dijokalnis, Gaidžiokalnis, Ožiokalnis ir Žirgokalnis – tai šiuo metu Kupiškyje žinomi mitologiniai kalnai. Apie Ožiokalnį Noriūnų seniūnijoje, prie Aukštaičių kaimo, jau rašėme. Šįkart pasidomėjome, kokiomis legendomis ir pasakojimais apipinti ir Kupiškio krašto kultūros paveldui reikšmingi dar trys čia paminėti mitologiniai kalnai.
Banguolė ALEKNIENĖ-ANDRIJAUSKĖ
Dijokalnis – išskirtinė Lietuvos vieta
Pasak Kupiškio kultūros centro Etninės kultūros skyriaus vedėjos etnografės Almos Pustovaitienės, ne tik Kupiškio kraštui, bet ir visai Lietuvai pats reikšmingiausias Dijokalnis. Ši kalva yra Alizavos seniūnijoje, Zasinyčių miške, apie 3 kilometrus į šiaurės vakarus nuo Zasinyčių kaimo. Labai gaila, kad šiuo metu likę tik du trečdaliai šios kalvos. Viena jos dalis šiaurės vakarų pusėje sunaikinta kasant žvyrą kelių remontui ir kitoms reikmėms apie 1938 metus.
Salamiesčio pagrindinės mokyklos bendruomenės pastangomis, padedant archeologui Vykintui Vaitkevičiui, Dijokalnis 2014 metų spalio 10 dieną įtrauktas į nekilnojamųjų kultūros paveldo vertybių sąrašą ir į legendinių, žymiausių Lietuvos mitologinių vietovių sąrašą.
„Mitologiniais kalnais vadiname tas kalvas, kurios apipintos įvairiais pasakojimais, legendomis, susijusiomis su mitologinėmis būtybėmis, pavyzdžiui, velniais, raganomis, laumėmis. Kupiškio krašte yra ir daugiau visokių kalvelių, turinčių pavadinimus, pavyzdžiui, Ladakalnis prie Kinderių. Tik apie tas kalvas be pavadinimo nėra jokių pasakojimų. Dijokalnis yra apdainuotas polifoninėje sutartinėje „Dijūta, kalnali“. Tai net akmens amžių menanti giesmė, išlikusi žmonių atmintyje. Kraštotyrininkai iš vietinių žmonių yra išgirdę ir užrašę net dvi jos melodijas. Ant Dijokalnio auga gal maždaug šimto metų trikamienis uosis, beržai. Išlikęs vienas senas beržas. Jis minimas ir giesmėje. Miškininkai šią kalvą apsodino eglutėmis. Nelabai gerai padarė, nes eglių šaknys ardo Dijokalnio kultūrinį sluoksnį. Anksčiau ten augo senas ąžuolas. Žmonės sakydavo, kad įsilipus į jį matyti Vabalninko bažnyčios maždaug už 12 kilometrų bokštai. Aplink šią kalvą pilna pelkių, balų, teka bevardis upeliukas, gal Zasinytis“, – pasakojo etnologė.
Pasak jos, Dijokalnis yra unikalus dėl dviejų šeimos gyvenimo apeigų, kurios, minima, kad čia būdavo atliekamos.
Tai mergaitės įvesdinimo į merginas apeiga. Etnologas Žilvytis Šaknys apie ją yra rašęs. Mergaičių galva per tas apeigas būdavo ištrinama mėšlu, žemėmis. Jos žnaibytos, kumščiuotos. Kurios viską iškęsdavo, įgydavo teisę eiti į vakaruškas, rinktis jaunikį ir būti tarp tų, kurias išsirinks.
Užkurių įvesdinimo į šeimą apeiga, vykdavusi ant Dijokalnio, irgi niekur kitur Lietuvoje neminima. Jei po vestuvių atėjęs gyventi į žmonos namus vyras nelabai sugyvendavo su namiškiais, tai jį siųsdavo Velykų rytą ant Dijokalnio šokti su raganomis. Iš tautosakininko ir kitų surinktos kraštotyrinės informacijos žinoma, kad netoliese nuo šios vietos Pyvesos upelio platesnėje vietoje, kuri vadinama Raganyte, iki Velykų maudydavosi raganos. Anot A. Pustovaitienės, tie pasakojimai apie apeigas ir mitologines būtybes labai gražiai susijungia.
Etnografė papasakojo ir legendą apie Dijokalnį. Pasak jos, šitą kalną supylęs milžinas Dijus ar Dijokas. Jis buvęs žmonėms labai geras, padėjęs vargus vargti, perspėdavęs apie užpuolimus ir nelaimes. Bet atsiradę blogų žmonių, kurie žinoję, kad Dijokas žus, kai bus nukirstas jam skirtas medis. Taigi tie blogieji žmonės ir nukirtę tokį medį. Milžinas žuvęs. Ant kalno jis ir buvęs palaidotas. Po milžino mirties ten raganos naktį savo šokius šokančios, o velniai klaidinantys žmones. Raganos ten ne šiaip sau šokančios, bet dideliam ponui su ilgu botagu rankoje, kuris joms komanduojąs: „Švyr-byr, švyr-byr…“
Ant Dijokalnio seniau žmonės yra radę žalvarinių papuošalų, bet vėliau archeologų ši kalva nedominusi. Jaunimas ten rengdavęs vakaruškas.
„Dijokalnio atmintį imta atgaivinti nuo 2010 metų, kada dirbau Salamiesčio pagrindinės mokyklos etninės kultūros mokytoja, mano ir mokyklos direktoriaus Daliaus Žvybo iniciatyva buvo suburta Salamiesčio mokyklos bendruomenė ir imta domėtis šio unikalaus mitologinio kalno paveldu. Imtos organizuoti talkos kalnui ir jo prieigoms tvarkyti.
Per ketverius metus suorganizuotos 5 talkos, kuriose dalyvavo Salamiesčio, Antašavos, Palėvenėlės pagrindinių mokyklų ir Kupiškio Povilo Matulionio progimnazijos mokiniai ir mokytojai, Kupiškio folkloro klubo „Kupkėmis“ nariai, vaikų lopšelio-darželio „Obelėlė“ darbuotojai ir kt. Taip pat Salamiesčio mokyklos bendruomenės vardu buvo kreiptasi į Lietuvos kultūros departamentą prie Kultūros ministerijos dėl Dijokalnio įteisinimo ir paskelbimo nekilnojamąja kultūros vertybe. 2016 m. Kupiškio kultūros centro folkloro ir paveldosaugos klubo „Jaunimo Ramuva“ ir Panevėžio romuviečių iniciatyva ant Dijokalnio atgaivintos mergaičių įvesdinimo į merginas apeigos“, – kalbėjo A. Pustovaitienė.
Kur žvengia žirgas ir gieda gaidys
Etnografė papasakojo, kad Žirgokalnį, pailgą kalvą, rasime važiuodami Vėžionių link, priešais Pajuodupės kaimą. Ten teka Juodupės upelis. Šis upelis visada pilnas vandens, nes jo vagą pamaitina šaltiniai, kurių toje vietoje itin gausu. Aplink auga daug ąžuolų. Ten yra buvęs dvaro parkas. Šią vietą savo kūryboje apdainavo Pajuodupės kaimo poetė Uršulė Tamošiūnaitė.
„Viena legenda pasakoja, kad ant tos kalvos vykęs didžiulis mūšis. Jį laimėjusi kariuomenė šešiais arkliais traukiamu vežimu čia atvežusi skrynią, pilną pinigų. Nuo to laiko naktimis sartas žirgas po kalvą pradėjęs bėgioti. Todėl ši vieta pavadinta Žirgokalniu. Kai žmonės pinigų skrynią atkasę, nustojęs naktimis ir žirgas rodytis. Antra legenda byloja, kad Pajuodupės dvarą ir Kupiškį saugojusi kariuomenė. Kai ją užpuolę priešai, kareiviai, kad lengviau nuo jų būtų bėgti, kalvoje užkasę pinigus. Nuo to laiko ant kalvos pasirodydavęs lakstantis ir žvengiantis žirgas. Jo žvengimas toli girdėdavęsis. Jei pro tą vietą naktį eidavęs vienas žmogus, vaidinuoklis pradėdavęs prie jo kibti, versti ant žemės, provokuoti veltynes“, – sakė A. Pustovaitienė.
Ji priminė, kad tautosakoje pinigai pasirodo ugninio gaidžio, žirgo pavidalais, kartais dega. Taigi čia jie įkūnijami žvengiančio žirgo pavidalu. Tad logiška, kad žirgas nuo kalvos pradingsta būtent tada, kai atrandami ir paimami iš ten pinigai.
Dėl Gaidžiokalnio A. Pustovaitienė teigė turinti abejonių. Anot jos, gali būti, kad svetimšaliai, keliautojai ir tyrinėtojai, domėjęsi mitologija, galėjo Gaigalių piliakalnio pavadinimą ne taip nugirsti, iškraipyti. Senas Gaigalių kaimo gyventojas Andrijauskas yra minėjęs, kad į šiaurės vakarus, apie 200 metrų nuo Gaigalių piliakalnio, buvusi kalva. Aplinkiniai žmonės ten girdėdavę gaidį giedant. Todėl ir praminę tą vietą Gaidžiokalniu.
Visgi sunku pasakyti, kur ta kalva šiuo metu yra. Pats Gaigalių kaimas ant kalvelės pastatytas.
