Rytas STASELIS
Jei įžymusis čekų rašytojas Haroslavas Hašekas pasiklausytų, apie ką lietuviai – dažnai pagyvenę lietuviai – pastarąsias dienas kalba vaistinėse, jis savo šaunųjį kareivį Josefą Šveiką pasiųstų parūkyti už kampo. Kartu su Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministru Aurelijumi Veryga. Niekur nesidėtų, po šiuolaikinių tekstų vaistinių eilėse užsirūkytų ir šis.
Mačiau, girdėjau eilėse ir prisipažinusius valstiečių-žaliųjų rinkėjus, kurie pernai tikėjosi karbauskiškai-skverneliško rojaus už dangaus, o šiandien burnoja. Ir neįsivaizduoju, ką LVŽS per artimiausius metus turėtų nuveikti, kad jų rinkėjai pamirštų patyrimą vaistinėse 2017 metų pabaigoje.
Dėl tokios perspektyvos, tiesą sakant, nė kruopelytės neliūdžiu, nes, regis, dar prieš metus rašiau, kad „šitie“ politikai rimtai prisižais. Nesu tikras, kad LVŽS lemtis pagal p. Hašeką yra alaus kainų kilnojimo formulė. Tačiau bakchanalija vaistinėse – kaip tik. Ramūnas Karbauskis p. Verygą turėtų išspirti tuojau pat, nieko nelaukęs. Nes likusius Seimo kadencijos metus greituoju traukiniu važiuos ten, kur dabar yra Darbo partija.
Ponas Veryga savo pirmus sąmoningus politikos metus praleido kariaudamas. Iš pradžių su tikrais, potencialiais ir pasislėpusiais alkoholikais, vėliau su globaliu farmacijos verslu, pastarojo pasekmė – dar ir karas su vaistininkais. Dabar pradėjo žūtbūtinį susirėmimą su visais Lietuvos medikais. O karo pabėgėliais tapo taip pat ir LVŽS rinkėjai eilėse prie vaistų, poliklinikose.
Aš nesu medikas, tačiau man kyla įtarimas, kad p. Veryga yra karus (mojavimą kardais) mėgstantis žmogus, tačiau nesugebantis jų laimėti. Ir stebėdamas pasimetusius, vargstančius sveikatos sektoriaus klientus, jis dėl to „kaifuoja“. Ir šis „kaifas“ jam yra savitikslis. „Froidiškas“.
Nes dabar, kilus triukšmui vaistinėse, toliau su kreiva pašaipėle aiškinti, kad „viskas yra tvarkoj“, nes „taip buvo Švedijoj, Danijoj“, nes receptus būtiniems vaistams Lietuvoje „galima gauti per elektroninę sistemą“, kuri neveikia… Čia yra šiokių tokių sadistiškų polinkių.
Bambekliams eilėse, atsiprašant, nusičiurkšti ant tos elektroninės sistemos. Pusė jų sulaukę savo amžiaus yra paskelbę karą kompiuteriui, be to, kaip jau sakėme – toji sistema realiai neveikia. Verygos norais, tiesą sakant, pragaro katilai pakurti. Jis norėtų juos pergabenti bent į skaistyklą, tačiau – jokių galimybių. Ministras yra prastas vadybininkas, ne visai vizionierius, jis nuosavos administracinės galios apologetas. Ir tai yra didžioji jo problema.
Kažkas yra užsiminęs apie p. Verygos polinkį visus sprendimus priimti remiantis galia (aš viršininkas, o tu „durnius“) antialkoholinės kampanijos pradžioje. Dabar šis bruožas HD ryškumo, kaip modernus televizorius.
Paskutiniame iš eilės – p. Verygos kare prieš medikų bendruomenę – bus labai svarbi didesnės visuomenės pozicija. Čia gali būti visaip. Žiniasklaidai transliuojant medikų organizacijų aktyvistus, kurie kelia griežtus reikalavimus, ir kartu matant gydytojų Seimo nariui išduodamas ligos pažymas be pabaigos datos (ar tie – stovintys vaistinių eilėse sugebėtų tokią gauti?) kokiam Kęstučiui Pūkui ir vis nešiojant vokelius su potekste „Ačiū, daktare“ – gali būti visaip. Ir nebūtinai vienareikšmiškai palankiai.
Aš tikiu, kad ateis laikas, kada žmonės net savo posovietinėmis smegenimis supras, kad gydytojas – ne automechanikas. Jis remontuoja žmogų, todėl ir atlygis jam turi būti žmogiškas. Kiek didesnė abejonė dėl to, kad tų socialinių problemų sankaupą dabar išgyvena absoliučiai visi biudžetininkai. O ką – mokytojams, aukštųjų dėstytojams nereikia (juolab mažiausiai antras ministrų kabinetas iš eilės jiems vis žada)? O bibliotekininkams, kultūrininkams – irgi nereikia? Ar valstybės valdininkams – taip pat?
Štai čia kai susikaups Gordijaus mazgelis, pamatysime tikrąjį valstiečių-valstybininkų potencialą arba negalią.
Politinės negalios požymiai daug aiškesni. Skvernelio Vyriausybė nebeturi formalios daugumos Seime. Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis dar buria, esą be formaliosios užtat yra 79 balsų „neformalioji“. Na, na. Viena vertus, anekdotu virstantis Seimo padugnių graibstymas ir klijavimas prie koalicijos kūno, neliečiamumo jiems užtikrinimas šiam Seimui nepridės daug pasitikėjimo. Antra, dirbant tegul „neformaliosios daugumos“ sąlygomis, reikia mokėti gerai analizuoti padėtį, sugebėti įtikinti oponentus ir eiti į kompromisus.
Šį sykį ligi šiol valstiečiai-žalieji Seime garsėjo tik aršiai kariaujančiais, komiškais personažais.