Man sunku įsivaizduoti, kaip pastaruosius ketverius metus gyveno kauniečių Kristinos ir Egidijaus Drėzų šeima, Kauno klinikinėje ligoninėje dėl medikų kaltės praradusi 11 mėnesių sūnelį Domą.
Žinia, gyvenimas taip sudėliotas, kad netektys kažkada tampa neatsiejama mūsų kasdienybe. Neatsižvelgiant į tai, ką mes apie mirtį galvojame ir kaip vertiname. Pavyzdžiui, apie tai, kad esą nėra didesnės neteisybės pasaulyje, kada tėvai turi laidoti savo vaikus.
Vis dėlto konkrečiu konkrečios kauniečių šeimos atveju neteisinga buvo kas kita. Visų pirma, pačios ligoninės žmonių požiūris, išsisukinėjimas, net, kaip sako tėvai, vengimas atsiprašyti už tai, kas įvyko.
Ketverius metus tėvai mindžiojo teismų slenksčius siekdami teisiškai pripažinti, kad jų vaikas mirė dėl ligoninės slaugytojos klaidos: ji, kaip manoma, supainiojusi medikamentus vietoje gliukozės tirpalo kūdikiui sušvirkštė mirtiną kalio injekciją.
Dabar, po ketverių metų, Lietuvos apeliacinis teismas patvirtino, kad gydymo įstaiga ir draudimo kompanija šeimai privalo sumokėti 102 602 Eur kompensaciją už padarytą žalą. Draudimo įmonė turės išmokėti 3 708 Eur turtinę žalą.
Egidijus Drėzas, pasak interneto portalo „lrytas.lt“, piktinosi, esą mūsų valstybėje požiūris į žmogaus netektį – nesuvokiamas sveiku protu, apverktinas. Iš darbo išleidžiamiems valdininkams išmokamos kompensacijos daug didesnės nei gydymo įstaigose dėl personalo aplaidumo mirusių pacientų artimiesiems. Ponas Drėzas šimtą kartų dėl to teisus. Tik gal gali slapta viltis, kad jų Domuko istorija Lietuvos teismų praktikoje sukurs bent numanomą precedentą (Lietuvoje nėra precedentinės teisės principo) ir kitais panašiais atvejais nelaimės akivaizdoje atsidūrusioms šeimoms bus lengviau žinoti ką daryti, teisėsaugininkams – žinoti, kur ieškoti paslėptų švirkštų (mirtiną injekciją suleidusi slaugytoja atitinkamus įrankius mėgino paslėpti), medikų auditoriams – kaip vertinti, teismams – kaip nagrinėti bylas.
Teismams ir konkretiems Kauno apygardos teismo bei Lietuvos apeliacinio teismo teisėjams galime paspausti ranką, kad šioje byloje galų gale nekreipė dėmesio į tokį oficialiai nesantį, tačiau ore tvyrantį spaudimą, esą piniginių kompensacijų priteisimas reiškia nenaudą valstybei, o galiausiai – visiems teismams, nes visi pinigai iš to paties valstybės iždo. Man nepalyginamai kuklesne proga teko tokį požiūrį patirti ir niekas jo labai Vilniaus administraciniame teisme neslėpė. Principas ten galiojo toks – teismo sprendimu neteisybė ar skriauda atitaisyta, tačiau piniginių kompensacijų… ba-ba.
Apsaugok, Viešpatie, kad tokių atsitikimų Lietuvoje būtų kuo mažiau. Bet jeigu pasitaikytų, kad nereikėtų aukų artimiesiems išgyventi panašių ketverių košmaro metų. Šį laikotarpį lėmė tokia neoficiali, tačiau gaji nuomonė, kad Lietuvoje yra labai gerų medikų, bet diduma jų yra absoliučiai nežmoniški.
Svarbi šalutinė šio proceso reikšmė dar yra ta, kad Apeliacinis teismas nustatė šiokią tokią žmogaus gyvybės kainą, jeigu gyvastis kartais prarandama dėl nusikalstamo aplaidumo ar netyčios. Todėl galime tikėtis, kad netrukus keisis įvairių šalutinių paslaugų skaičiavimo ir kainų algoritmai. Tarkime, medikų draudimo. Ir sveikatos draudimo, jeigu kam Lietuvoje paniš noras tokį įvesti kada nors ateityje.
Antra vertus, aš labai vilčiausi, kad dar viena šalutinė pasekmė bus tokia, kad keisis slaugytojų, kurie kontaktuoja su ligoniais, darbo mokėjimas bei atsakomybė. Visiškai nenusiteikęs spėlioti, kiek toje ligoninėje uždirba slaugytojas, tačiau reikėtų įvertinti: jeigu jo alga ne ką tesiskiria nuo ligoninės kieme dirbančio šienpjovėlio su žoliapjove, tai ko gero, ligonių saugumą nuo žiopklaidžių užtikrinti iš esmės neįmanoma. Išeitys dvi – arba slaugytojų su medikamentais neprileisti prie ligonių, arba mokėti padoresnės algas, priduriant į smegenis padoresnį supratimą apie atsakomybę už savo veiksmus.
Ne iš karto, sunkiai ir sudėtingai. Bent tikintis, kad tokiems pokyčiams paskatinti nebereikės sulaukti kūdikių mirčių ligoninėse.