Justas JASĖNAS
Su paskutiniais gelsvais rausvais klevų lapais, su vaiskiausiomis rudenio spalvomis, pirmosiomis šalnomis, su gervių virtinių klykaujančiu atsisveikinimu „iki“ dar labai nesinori sutikti. Lyg kokia praraja, lyg giliausia duobė kažkur po širdimi veriasi tuštuma ir begalinis ilgesys tų, kurie jau buvo, savo nukeliavo, savo nugyveno, nutilo. Kurie tylos miestuose ir miesteliuose esti. Kurie Aukštybių pievose buvoja dabar. Taip tikime, taip bandom tikėti, taip mėginam užjausti vildamiesi, kad Kažkada ir Kažkur vis tiek susitiksim. O susitikimas kaip vanduo ir kaip kraujas – būtinas, trokštamas – mūsų, iš mūsų ir mums.
Prisikviečiam, prisišaukiam lapkričio dienomis juos – senokai nutolusius, užmirštus ir į begalybę pasitraukusius. Gal sapnuose jie priartėja, gal mintyse pasikalbam, gal žvelgdami į blunkančias nuotraukas, liesdami trupančius daiktus slėpiningai artinamės, kitoniškai suartėjam. Kur jie dabar – tie amžių žmonės, ištisos kartos – dingusių, žuvusių, prarastų, nerastų, nutilusių… Jokios šventos knygos neatsako. Nebeatsakys, atsakyti skausmingai bandys. Jokie galvojimai nepadeda. Gal sakraliniai ritualai kiek nuramina tą milžinišką graužatį, kad bent Dabar atlikome tai, ką žmogiškai privalėjom padaryti kadais, žmogui gyvuojant: prilaikyti, apkabinti, tarti žodį, drauge patylėti.
Visais laikais žmonės mąstė apie tai, kas toliau, kas tuomet, kai ištinka toji Valanda. Kas anapus žvaigždžių, neaprėpiamuose tolybių toliuose. Žmogaus genijaus, proto ir jausmo, išminties ir kankynės, talento ir beprotybės paliktieji darbai – knygos, mintys, muzika, poezija, dailė. Tai juk ir mums toji dovana, tas didysis laikų kraitis, tas kelio punktyras, tie daugtaškiai. Susimąstyti, nurimti, dirbti, atkakliai eiti Savo taku, pasisemti, pasiremti tuo, kas Žmogaus jau sukurta, suprasta, tebeieškoma, žvelgiama, žvalgomasi. Kad būtų lengviau ir tikriau kasdienybėje. Ar tikrai lengviau ir tikriau kasdienybėje? Kiekvienam savas kelias, asmeniškas, kiekvienam savotiškas, nepamainomas gyvenimas. Gyvenimu užkrauti esame, gyvenimu pasmerkti ir palaiminti esame. Gyvenimas ant mūsų užgriuvęs alma ir slegia. Pats gyvenimas augina mus, reikalauja, stumia, verčia, aukština ir žemina, stiprina ir silpnina. Pats gyvenimas mus kuria ir užbaigia. Begyvendami, begyvuodami, krutėdami ir sudylam. Odės reikia mūsų dienoms.
Kur jie dabar? O norėtųs, kad amžinai būtų šalia. Ir mes kažkada išeisim griausmingai ar tyliai pro vartus, pro duris, iš savojo miesto, iš savo namų. Ir apie mus galvos ir negalvos. Kur jie – kadaise gyvenę, mylėję, gimdę vaikus, dirbę, kovoję, nusivylę… Gyvenimo prilenkti prie žemės, prie gyvenimo prisilenkę, prigludę… Palikti, pamiršti, pasmerkti, iškankinti ligų ir senatvių, tikėję, grūmęsi dėl vaikų ir dėl duonos, ieškoję ir neradę… Niekas jau neatsakys. Atsakyti neįmanoma. O gal ir nereikia. Jau buvusiųjų, jau paženklintųjų atminties dienos.
Kaip norisi išėjusias kartas vienu žodžiu, viena giesme apkabinti – gyvenusias, nekentusias, kerštavusias, laimingas, tos pačios Mirties vienodai pažymėtas. Visa jau buvo, visa dar bus. Tegul būna šviesu amžinuosiuose Tylos miestuose nuo mūsų žingsnių ir prisiminimų, nuo gėlių, žvakių, nuo laikinumo. Gal nebeatsiminsim to kauburėlio, to Vardo ir Veido, tų akių ir balso to – trapu, dužlu ir šitaip greitai tolsta. Gyvenimus minėkim, ieškojimus branginkim, buvusius mintyse ašarom lieskim.
Tevienija kraujas ir žvilgsnis, tevienija gyvenimų brydės pašlovinimas – tebūnie pasveikintas atsisveikinimas. Šitoje žemėje esam dabar, šitoje žemėje esam šitaip trumpai – į tą patį gyvenimą pakviesti, tos pačios mirties išlydėti.