Anądien su Vytauto Didžiojo universiteto profesoriumi Egidijumi Aleksandravičiumi ėjome Kauno Laisvės alėja ir gana netikėtai nusistebėjome – nebelieka senų gerų kavinių ir restoranų. Ten, kur su studentais išgertas ne vienas kavos puodelis ar alaus bokalas, dabar langai apdulkėję, vyksta remontas, netrukus čia bus naujas ir prabangus restoranas. Profesorius buvo nekalbus ir tepasakė, kad kavinių verslas Lietuvoje plėtojamas kaip projektas: atidaroma nauja vieta, ji išpopuliarėja, pasiekia pelno piką ir pagaliau uždaroma.
Mintyse prisiminiau Krokuvos kavines, kuriose net po kelių dešimtmečių pažymėtas stalelis, prie kurio rytinę kavą gerdavo ir pusryčiaudavo rašytojas Česlovas Milošas. Apibendrinau, kad Lietuvoje ir net turbūt pačioje Krokuvoje tokios atminties formos greitai nebebus. Prieš atsisveikindamas profesorius pridūrė: kai kultūra suvokiama kaip projektas, jai ateina galas.
Toliau šią temą tęsiau ir mintyse svarsčiau vienas.
Netrukus prisiminiau, kad visai neseniai uždarytas Vilniaus universteto Algirdo Juliaus Greimo semiotikos studijų centras ir Lietuvių kalbos ir literatūros katedros. Šie struktūriniai studijų dariniai – tai ne vien administraciniai vienetai, kuriuos galima lengva ranka išbraukti iš gyvenimo. Šios auditorijos ir kabinetai tiesiogiai mena lituanistikos tradicijas, be kurių neįmanomas būtų nei dabartinis valstybingumas, nei abstrakčiai suvokiama laisvė. Vietoje minėto centro ir katedrų sudarytas naujas tyrimų centras, kuris daug geriau pasirengęs panaudoti lėšas, plėtoti aktualiausius ir atseit svarbiausius tyrimus, kurie, nežinia, kiek bus susiję su lituanistika. To centro kūrėjai, skirtingai nei senamadiški tradicijų puoselėtojai, lietuvių kalbą ir literatūrą suvokia kaip pasaulinį projektą. Taip lituanistika iš kultūros formų sankaupos netikėtai virto projektu – lietuvybė net mums, gyvenantiems ne emigracijoje, yra projektas, kuris, deja, pasmerktas kažkada baigtis. Nes tokia projektinio mąstymo prigimtis ir savaime suprantamas rezultatas.
Per „Santaros-Šviesos“ studijų savaitgalį Šeteniuose, Kėdainių rajone, prieš kiek daugiau nei mėnesį, profesorius Arūnas Sverdiolas labai taikliai apibūdino tai, kas Lietuvos moksle ir kultūroje buvo kuriama per pastaruosius pustrečio dešimtmečio metus – visiems tiems kūriniams, tą laikotarpį buvusiems mąstymo ir kritikos židiniais, labai stinga tvarumo. Asmenybė ar jų santalka, įsiteigusi vieną ar kitą kultūros formą, patiria, kad Lietuvoje toks darbas ir suprantamas tik kaip to asmens ar asmenų grupių „privatus projektas“ – kai tie žmonės pamažu traukiasi nuo scenos, ateina laikas tarnautojų erai.
Kultūra Lietuvoje ne vienerius metus finansuojama projektinėmis lėšomis – įstaigos, institucijos, individualūs kūrėjai rengia projektus, kuriuos patvirtinus gaunamas veiklos finansavimas. Neginčytina tai, kad toks lėšų suteikimo modelis yra progresyvus: skatina kultūros įstaigas neužmigti ant laurų, nesustingti ir susitelkus du kartus per metus sukurti naujų veiklos ir kūrybinių idėjų. Antra vertus, projektinis finansavimas labai stipriai atidengia didžiulę ir daug platesnę problemą – kūrybinės drąsos, kylančios iš nerimo (nebūtinai reguliariai rudenį ir pavasarį), ir vaizduotės stygių. Gavę finansavimą artimo laikotarpio projektams, kultūros darbuotojai gali tiesiog nebekurti naujų veiklos vaizdinių ir ramiai pavirsti gautas lėšas administruojančiomis įstaigomis. Taigi – ir čia pakvimpa valdininko, tarnautojo vaidmeniu, kuris reiškia šiltą ramybę, o ne nuolatinę kūrybinę įtampą. Nors Kultūros ministerija reikalauja projektų tęstinumo (kuriam iškart prieštarauja aktualumo kriterijus), jų tvarumas dažnai taip pat yra abejotinas. Žinoma, Lietuvoje yra keli festivaliai ir renginiai, kurie gauna finansavimą nuolat – taip išlaikomos tradicijos. Deja, jos nesiplečia, nes kultūrinės idėjos, kaip ir tos kavinės, po kurio laiko išsikvepia ir miršta nuolatinio naujumo ištroškusiame gyvenime. Vakarų kultūros istorija sako, kad pačios drąsiausios ir kūrybingiausios idėjos žmogaus civilizacijoje radosi ne iš ministerijoms teikiamų projektų, o iš originalių, ne visada žinomai, kaip ir kada gimusių, individualių ar kolektyvinių vaizdinių. Jiems plėtotis paprastai net nereikėdavo institucijos ir finansavimo.
Nuojauta sako, kad greitai ateis, o gal ir atėjo, laikas, kai net visas žmogaus gyvenimas bus suvokiamas kaip projektas, kurio paraiška užpildoma per pirmus penkerius gyvenimo metus, o po to, padedant įvairioms įstaigoms, tereikia plėtoti save. Bėda ta, kad ne visų projektų pabaiga sutampa su žmonių fizine mirtimi. Mūsų gausių atstumtųjų visuomenėje nemaža tų, kurie jau „nedalyvauja projekte“, tačiau vis dar gyvena. Suprantama, jų realijos ir rūpesčiai nedaug kam įdomūs.
Pagaliau kyla paprastas klausimas: kiek per savo žemišką kelią mes sukuriame idėjų, virstančių daiktais ar kūriniais, kurie pergyvens mus? Pakanka apsidairyti aplinkui ir pamatome, kad net dabartinėje tikrovėje tiek nedaug artefaktų, kurie radosi dar iki mūsų gimimo. Dar drąsesnė nuojauta sako, kad kada nors vėl rasis piktų diktatorių (tikriausiai jie bus panašūs į beprasmybės kankinamus buvusius valdininkus), kurie net ir visą planetą supras kaip projektą, turintį savo pradžią ir pabaigą. Žodžių junginys „Europos projektas“ šiandien nieko nebestebina… Mąstymas analogijomis yra gana slidus ir pavojingas, tačiau idėjos plečiasi, sklinda ir auga – tai, kas būdinga žmonių grupei, vienai gatvei, vienam miestui, vienai valstybei, žemynui, ilgainiui, siauriau ar plačiau, tampa globaliomis tendencijomis.
Laimis | 2017-10-14
|
Taikliai.