Nomeda SIMĖNIENĖ
Per rugsėjį Kupiškyje apsilankė net du ministrai. Ir aplinkos, ir sveikatos apsaugos ministrus iškilmingai lydėjo Seimo nariai. Iš to, ką matė iš arti laikraščio „Kupiškėnų mintys“ žurnalistai, susidarė įspūdis, kad susitikimai vyko skubotai ir formaliai. Apie aplinkos ministro vizitą nieko nežinojo ir rajono valdžia. Kad toks buvo, išgirdo tik iš žiniasklaidos. Ar norėta nuoširdžiai išgirsti ir suprasti čia dirbančių specialistų nuotaikas bei rajono vadovų mintis, liko didelis klaustukas. Ypač tai buvo akivaizdu per susitikimą su aplinkos ministru. Formaliai parodytos skaidrės apie urėdijų reformą, apie kurią visi seniai žinojo, o dialogas su žmonėmis neužsimezgė. Ar vėl reikėjo pristatinėti tai, kas buvo miškininkams žinoma. Gal geriau būtų buvę pasistengti prakalbinti žmones? Po tokio oficialumo niekam nebekilo noras nei kalbėti, nei tuo labiau diskutuoti. Nuoširdaus pokalbio užmegzti nebandė nė ministrą atlydėję Seimo nariai.
Antro sveikatos apsaugos ministro apsilankymas Kupiškio ligoninėje taip pat nesulaukė didesnio visuomenės susidomėjimo. Nors, pasak organizatorių, buvo kviečiamos ir visuomeninės organizacijos, jų ten beveik nebuvo matyti. Kokiu būdu buvo pranešta apie ministro vizitą, galima tik spėlioti, nes Savivaldybės interneto svetainės pranešimuose tokios informacijos nepateikta. Nors pakalbėti būtų buvę apie ką. Su gyventojais apie kompensuojamų vaistų situaciją, su rajono vadovais apie rengiamas naujas reformas. Šiems klausimams pagvildenti nebebuvo laiko.
Mažų savivaldybių didelė problema, kuri nuo 2018 metų žada nukristi ant jų pečių, – dar viena Sveikatos apsaugos ministerijos vizija. Nuo kitų metų ketinama įvesti naują tvarką, kad visose savivaldybėse psichologinė pagalba būtų teikiama ištisą parą. Skamba gražiai, ir tai iš tiesų būtų teigiamas dalykas. Bet ar tokia misija įmanoma? Šio ministro nutarimo su nerimu laukia visos mažesnės savivaldybės. Ją sunkiai suvokia net ir didesni miestai, o ką kalbėti tokiems rajonams, kaip Kupiškis. Kaip psichologas dirbs visą parą, be poilsio? Kai kur sunku surasti ir tą vieną, galintį dirbti. Tokiam žingsniui įgyvendinti reikalingi ne tik papildomi finansiniai resursai, bet ir daugiau šios srities specialistų. O jų stygius jaučiamas net ir didmiesčiuose.
Ministrams darbotvarkes ir išvykas dėlioja patarėjai, dar Seimo nariai nevengia kartu pašmėžuoti ar inicijuoti išvykas į rajonus, kur jie rinkti. Įspūdis, deja, nesikeičia. Iš esmės gilintis į regionuose gyvenančių žmonių reikalus vis pritrūkstama laiko, žiūrima formaliai, arba, kaip žmonės sako, „dėl pliusiuko“.