Palmira KERŠULYTĖ
Rugsėjis – visokiausių taisyklių, dėsnių nešėjas. Rugius sėk, kad atšoktų, kviečius sėk, kad priliptų (rugiai sėtini sausai, o kviečiams šlapumas nekenkia). Piktžolių nesėja, bet jos pačios atsiranda. Ko jaunatvėj nepasėsi – to senatvėj neturėsi. Gramatikos, matematikos, elgesio taisyklės – būtinas sąryšis tarp reiškinių supa nuolatos. Yra kalbų mokslo sąryšis su filosofija ir psichologija. Yra ir kraštinių ilgumo ryšis su kampų didumu. Energijos ir masės sąryšio dėsnis egzistuoja. Išlaikyti tobulo gyvenimo kompozicijos atskirų dalių pusiausvyrą, neparodyti nervingumo ar panikos ženklų – nelengva. Arklys ir keturiomis kojomis klumpa, ne dyvas žmogui apsirikti. Kiek kartų juk taip būta – sakė sakė eilėraštį ir suklydo, kūrė rašinį, sprendė uždavinį ir klaidą įvėlė, mezgė, verslą kūrė, suriko, reikėjo ardyti. Ašaromis klaidos neatitaisysi, geriau pasiklausti, pasimokyti, juk klaidos pripažinimas gėdos niekam nedaro. Tik kas nedirba – tas neapsirinka, kas nevaikšto – tas negriūva. Per klaidas mat prieinama prie tiesos.
Geriausia rugsėjį ieškoti ir pašaukimo sėklų, žmogaus prigimties palinkimo į jam mielą veiklą. Ir Vaižgantas rašė: „Mano pašaukimas – ieškoti ir lasyti tautos kultūros blizgučių.“ Juk žmogaus prigimtinės sveikosios jėgos grumiasi su jį žudančia aplinka, yra stipresnės už visus sargus.
Kol vaikas mažas, mokome jį vaikščioti, kalbėti, o paaugusį pratiname gyventi. Kad neitų kaip karvė ant ledo, kad nebūtų šykštus kaip ragas, kad neprasivardžiuotų – ei, tu karvė, kad šitiek neperšoki, ot, tai kiaulė, kad už tokį gerą nė dėkui nepasakei, tik plepi kaip kiaulė riešutų priėdusi! O kad akylas, guvus kaip vijurkas būtų, nes vikrus patsai bėdą užbėga, ant tylaus vėjas užpučia. Ir kad pasisaugotų sukto vikruolio, kuris turtų sau prisivaro kitą pasiuntiniu laikydamas, kuris prie darbo susirietęs, o prie valgio išsitiesęs. Gerą ir mielą amatą mokėdamas, duonos nemaldausi, viskas bus kruvinu triūsu uždirbta, sulasiota iš skatikėlių, sutaupyta. Ir čia įkvepiantis tėvų ir mokytojų pavyzdys yra geriausias auklėtojas, o blogas – baisesnis už ligą.
Kiekvienas žmogus tų sargdinančių žemų, menkų, negarbingų purvų yra nemažai sutikęs. Bet svarbu tvirtą atsvarą – švarią širdį laikyti. Ne tik proto lavinimas, bet ir moralės dėsnių išmanymas teikia didžiausią palaimą. Kai darbas be sielos, ir medis be vaisių. Įsidėmėtinas ir prancūzų filosofo, fiziko Blezo Paskalio dėsnis: „Širdis turi savo paskatų, kurių nežino protas.“
Taigi – gyvenimo raidinyčia visada atversta, kviečia tobulėti, atsikratyti senamadiškų mąstymo būdų, išmokti įdomių dalykų. Veiksmas ir atoveiksmis, pokyčių malonė ir nuklydimas, kvailybė ir išmintis – tai įprastas ritmas, tai skvarbesnis požiūris ir gaivi viltis. Tai geri darbai, nesukuriantys lėkštumo dykumos, kuri dažnai pražudo vaizduotę. Juk, anot poeto Justino Marcinkevičiaus, „kūryba – tai toks klausimas apie gyvenimą, kurį išgirdęs savyje žmogus susimąsto“.