Nuo studijų laikų sostinėje gyvenantis Laimantas Jonušys Vilniaus palikti nežada, tačiau dažnai lankosi įvairiuose Lietuvos kampeliuose ir neretai pasvajoja, kaip atrodytų jo gyvenimas mažame miestelyje.
Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Kuosėnų kaime ragauto maisto skonis, atostogų, praleistų pas senelius, akimirkos, aplink trobą tyvuliavusių pievų kvapas – visa tai iš Kupiškio kilusio vertėjo ir literatūros kritiko, šešiasdešimtąjį jubiliejų atšventusio Laimanto Jonušio neapleidžia daugelį metų. Nors mieste jis gyveno vos šešerius su puse metų, tačiau daugelį vasarų praleisdavo Kuosėnų kaime pas senelius. L. Jonušys tikino, kad tie mėnesiai buvę patys laimingiausi.
Audinga SATKŪNAITĖ
Jautėsi svetimas
Vertėjas ir literatūros kritikas Kupiškį ir jo apylinkes kartu su tėvais paliko vaikystės metais, bet korėti prisiminimai jo atmintyje vis dėlto tebėra gyvi. L. Jonušys prisimena ir namą, kuriame leido nerūpestingas dienas.
„Gyvenome nedideliame daugiabučiame name šalia centrinės aikštės. Man atrodo, tie namai tebestovi ir dabar“, – „Kupiškėnų mintims“ sakė pašnekovas.
L. Jonušio seneliai beveik visą gyvenimą praleido Kuosėnų kaime. Senelis mirė sulaukęs devyniasdešimties, 1980 metais. O močiutė kurį laiką dar gyveno pas vaikus Vilniuje, ji buvo apsistojusi ir pas anūką Laimantą. Jai Aukščiausiasis taip pat atseikėjo ilgo ir garbingo amžiaus – moteris į Anapilį išėjo 1991 metais.
Šešerių su puse L. Jonušis turėjo jaukintis naują gyvenamąją vietą – Druskininkus. Anot vertėjo, nors ten persikėlė būdamas tokio amžiaus vaikas, kai mažai kas suvokiama, tačiau jis viską jautė. Pašnekovas teigė, kad nauja aplinka jam buvusi itin svetima ir tokia išlikusi ilgą laiką.
„Kupiškis buvo toks organiškas, tipiškas lietuviškas mažas miestas. Visos jo apylinkės, kaimai buvo labai savi. O Druskininkai – dirbtinis miestas. Man persikraustymas atrodė, kaip tremtis į užsienį. Aišku, buvo galima suprasti, ką žmonės kalba, nes jie šnekėjo ta pačia kalba, bet visai kitaip“, – prisiminė L. Jonušys.
Vertėjas pasakojo, kad po karo Druskininkai buvo dirbtinai apgyvendintas miestas, kuriame gyveno dalis lenkų, nemažas procentas rusų, dzūkai ir iš įvairių Lietuvos kampelių suvažiavę tautiečiai.
Plačiau skaitykite „Kupiškėnų mintyse“