NEMĖTYK SAVO, NEJIEŠKOK SVĖTIMO

Nuotrauka iš redakcijos archyvo

Palmira KERŠULYTĖ

Vosarų suvažiuoja anūkėliai iš miestų, tai senėlis jos mokina, alia vis gudriai, visokias posakas sakdamas. Šindėn pasisodinįs visus tris unt solalio prėš saulytį apė turtus kalba. Pakla jo nemotį, soko, to aukso, spakaina galva, kė neturi. Alia ir jėgu nėr savų pinigų, tai raikia atkišus runka prašytėn. Vienas seilį varvina unt butelius žiūradamas, tunkiai nebaturia pinigų. Kad girtas nebagotas, tai ir dvas – neturas. Kitas turia viso vėlnio, prikirmėjį tinai. Vagim labai gėra tarp tokių bagočių. Unksčiau kas pinigų turėjo, kad ir marga sulūžus, kreiva šleiva, vis tiek ais, o tu kiek nori striksėk. Alia kiek tu naudos turėsi iš svėtimo doikto?

Kė jaunas būdamas jodavįs naktės, tai kartu su kitais matydavįs, kėp žvaigždas driūkt driūkt driūkt driekias tolyn tolyn. Tadu visi šaukdavį – oitvaras oitvaras! Bijotėn jo nebijodavį. Kartų išjojį naktės, ogi motų – atadriūksi oitvaras kėp pagaikštis, visas juodas, tik pakraščiai blizga. Toj nušokį no arklių ir nutorį oitvarų pagautėn. Vienas par kojos išlyžį (tarpupirštį) žėman įbada peilį. Oitvaras ir nuslaida alksnių viršūnan, nėt alksniai susiūbovo. Visi sustorį ir palaidį tų oitvarų. Buvį baisu – oitvaras gi ne jų (užrašyta 1921 m. Kuosėnų kaime iš 65 metų J. Stančiko).

Savo neturi, tai kito nenorėk nigdi nigdi – vis mokina senėlis. Neraikia par daug turėtėn, kai miršti, tadu nebajauti, visakas pasbaigia. O kol gyvas žmogus, daugiau turi, daugiau ir bijai. Ar vaikai išvobija. Raikia nepasiskubyt turtas aprašytėn, labjau ir vaikai tadu žiūratų. Ir negolinčiai dienai pasčėdyt pinigų raikia, neišlaistėn visų. Alia čėdyk nečėdyk, pinigas slidus doiktas. Mat ne durnium pinigai turėt, raikia razumno žmogaus.

Paketurios vėnan kiemi seniau tarnovus tokia mergina. Jai raikdavį jotėn naktės. Vienokart valai vakari jodama pajurgebaliu, žiūri – unt kėlio drybso šėmas jautis. Arkliai baidos, nei prajot nemožna. Jynai nulipus rogina – šiū šiū! Jautis neina, nesikelia, gulia, ir tiek. Kėp droš punčiais – tik aina aina pinigai. Suskumbėjo, tadu prapuolo ir jautis, ir viskas. Mergina pėrsigundus – unt arklių ir apjojo kitu Jurgebalas pusi. Apjojus pasisokė kitiem, kėp buvo. Tai, bra, kas gyvas rinktėn! Tumsu, o žola didala, ratai kas sugrėba. O rytų senėlis Saplys, atajįs kapotėn ėžios palei kelalį, tai prisrinkįs pinigų daugybį! Kad mergina būt razumnasna buvus – tylajus ir unksti rytų nuvėjus, tai būt čiupus (užrašyta Paketurių kaime iš 94 metų P. Sapiegos 1941 metais).

Visadu svėtimas turtas ir savus pinigus išvada. Tik čiupkit ne pinigus, o dorbų, iš paskutinio dirbkit, o su aitvarais turtų nesuskursta. Žiūrėkit, kad gėras žmogus būtų, turtas prigyvanamas. Būkit jūs mokinti, būkit jūs bagoti, vis tiek susanastat. Nuseni, ir gotava, visa pasbaigia, ir sveikata, ir rozumas. Sveikata visas turtas, nei prigyvint, nei dovanot niekas golia, nei už pinigus negali nupirktėn, kė nebar.