SULAUŽYTŲ LIKIMŲ VERPETUOSE

Šį autentišką Nijolės Bekevičiūtės-Kytrienės pasakojimą užrašė kraštotyrininkas Romas Kaunietis 2012 metų spalį Panevėžyje. Skaitydami šiuos atsiminimus galbūt atpažinsite ir savo giminaičius, kaimynus, ir garsią Kupiškio krašte Graičiūnų giminę: partizanus Vytautą ir Algirdą, poetą Joną ir aktorę Unę Babickaitę-Graičiūnienę.

Gyvi atmintyje

Gimiau 1930 m. Paberžių kaime, Kupiškio valsčiuje. Šeimoje buvome trys vaikai: dvi seserys ir brolis. 1944 m. tėvai turėjo 15 hektarų žemės.

Mano mama buvo kilusi iš garsios Graičiūnų giminės. Mamos brolis Petras prieškario metais tarnavo policijoje, buvo policijos viršininkas, Jonas buvo poetas, Vytautas su Algirdu pokario metais tapo partizanais ir žuvo kovose už laisvę, o Kazys su tėvais (Vitaldu ir Ona) 1941 m. buvo išvežtas į Sibirą. Tėvai Barnaule mirė badu, o Kazį rusai paėmė į kariuomenę ir jis praėjo visą frontą iki pat Berlyno.
Trėmimo metu tas dėdė Petras, kuris dirbo policijos viršininku, kaip tik buvo pas mus, o Algirdo ir Vytauto nebuvo namuose. Nuo mūsų namų gerai matėsi Graičiūnų tėviškė. Mes matėme, kaip atvažiavo sunkvežimis ir abu tėvus Graičiūnus su sūnumi Kaziu išsivežė.

Mūsų apylinkėse veikė labai narsus partizanas Vladas Kaladė, jis jodinėdavo ant balto žirgo. Gyveno Pašepety su seserim Emiliute, tėvai jau buvo mirę. Partizanavo jis vienas, nesidėjo prie jokio būrio. Pasakodavo, jog Kupiškio stribai jo bijojo kaip kokio velnio, nes jis buvo labai drąsus. Kiek žinau, jis nieko nenušovė, tik mėgo pagąsdinti šaudydamas aukštyn.

Mano dėdė Vytautas Graičiūnas-Daktaras buvo mūsų krašto partizanų vadas. Su juo kartu partizanavo Antanas Musteika-Varlė, Pranas Zlatkus, Vladas Magyla-Grafas, trys broliai Apšegos: Petras, Albertas ir Vytautas. Albertas buvo paimtas gyvas ir teistas, grįžęs iš lagerio gyveno Šepetoje, du broliai Šimkūnai: Bronius ir Vytautas, Pranas Petronis-Alksnis taip pat buvo teistas, tolimesnis jo likimas nežinomas, Daukas Aleksas-Onytė, Vilnonis Antanas.

Nešdavau į Dubliškių-Vidugirio mišką maistą, kurį man paruošdavo Ona Jankauskienė. Kada partizanai čia būdavo apsistoję, aš vykdžiau visus jų nurodymus ir pavedimus. Tai buvo 1945–1946 m. Ten susirinkdavo daug partizanų, kuriuos ne visus žinojau ir pažinau. Buvo du Petroniai: Klevas ir Alksnis, bet jie buvo ne giminės, tik bendrapavardžiai. Sabaliauskas Viktoras-Kirvis, Gudas Teofilis-Eskimas, taip pat ir Graičiūnai: Vytautas ir Algirdas-Barzda.

Surdegio apylinkėse buvo daug partizanų, su kuriais palaikiau ryšį, teikiau žinias apie stribų ir rusų judėjimą apylinkėse, taip pat, jeigu būdavo reikalas, aprūpindavau juos maistu, kurį paruošdavo Kubilienė. Iš tų partizanų prisimenu Ramanauską, Pilkauską J., Jonelį Povilą-Tūzą… Tai buvo 1946–1947 m. Atkočiškių miške, Subačiaus link, palaikiau ryšį su Napoleonu-Masilioniu Petru. Jis buvo tų apylinkių būrio vadas. Palaikiau ryšį per Madeikius – senus žmones, kurie gyveno arti miško.
Dėdė Algirdas Graičiūnas – Daktaro brolis žuvo 1947 m. su Domu Plėta, Černius buvo teistas – mirė prieš keletą metų, su Petru Masilioniu-Napoleonu palaikiau ryšius iki jo žūties.

Netoli Surdegio miestelio slapsčiausi pas Kubilius. Jų trobesių jau nelikę. Su to krašto partizanais susitikinėdavau ir informuodavau apie stribų, rusų kareivių pasirodymą tose apylinkėse.
Kai dėdė Daktaras-Vytautas Graičiūnas žuvo, jo būriui ėmė vadovauti Viktoras Sabaliauskas-Kirvis.
Tuoj po karo pas mus pradėjo lankytis stribai, tai buvo dažniausiai Bagdonių k. rusai (sentikiai). Ten jau toks kaimas buvo, visi vyrai dirbo milicijoje arba stribyne.

1945 m. liepos mėn. atėjo stribų pulkas, paėmė mūsų tėtį, nusivedė į mišką ir ten sumušė, reikalavo pasakyti, kur „banditai“ slepiasi. Kitą kartą taip pat atėję į namus, tėtį nusivedė į klojimą, ten tardė ir sumušė.

Sunkūs išgyvenimai

Kupiškio gimnazijos 4 klases baigiau 1945 m. Tų pačių metų liepą į namus atvažiavo žaliomis uniformomis apsivilkę NKVD darbuotojai ir mane areštavo. Įsodino į vežimą, apsėdo iš visų pusių ir per visą apylinkę kokius 4 kilometrus vežė į Puponių kaimą. Ten prie mokyklos stovėjo sunkvežimis, pilnas kareivių žaliom kepurėm. Liepė lipti į mašiną. Buvo ir daugiau suimtų žmonių, bet pažinau tik Dauderį iš Dubliškių kaimo, nes ten gyveno mūsų giminės.

Po to mus nuvežė į Aukštupėnų kaimą. Čia uždarė į tokią vazaunią Balčiūno namuose. Iš pradžių aš buvau viena. Naktį atvežė dar dvi merginas, nepamenu iš kur, vyresnes už mane. Vyrai buvo uždaryti kitoje pašiūrėje.

Rytojaus dieną mūsų buvo apie 17 žmonių. Visus mus sustatė į koloną po 4, apstojo kareiviai su atkištais šautuvais ir pasakė, jei nors vienas bandys bėgti – visus iššaudys. Mūsų koloną išvarė į Kupiškio miestelį. Ten visus susodino pačiam miestelio centre ant grindinio. Prisistatė daugiau stribų, ėmė visaip tyčiotis iš mūsų, kolioti, vadinti banditais, kad mus dar labiau įbaugintų. Aš verkiau ir bandžiau atsikalbinėti. Vienas iš mūsų suimtųjų, buvęs kariškis, o vėliau buvęs mano kultūros mokytojas Šližauskas, ėmė guosti mane, kad aš neverkčiau, nes jų nenutildysim – reikia iškentėti…

Po to mus suvarė į buvusio vaistininko Stuko namą ir išskirstė po rūsius. Tuose rūsiuose vienoj kameroj uždarė mus septynias ir išlaikė dvi savaites. Vyresnių merginų likimo nežinau. Tada atrodė, kad buvau uždaryta labai ilgai, užpuolė utėlės, blusos. Atėjo iš tardymo viena iš mūsiškių, vardu Jadvyga, visa sumušta. Ji man ir sako: „Labai muša. Užsimauk mano sijoną, apsivilk megztinį, nes dabar tave varys.“
Aš jau laukiau, kada mane pakvies, bet tą naktį nekvietė. Kitą dieną atėjo sargybinis, išsivarė mane ir liepė išvalyti tardytojų kabinetus, o aš tai su guminiais auliniais batais apsiavusi ėmiau valyt ir plaut tuos kabinetus. Ant grindų kraujo, prišnerkšta, pridergta, man kad trenkė lazda tas sargybinis, sako, su savo tais batais tu daugiau primini, o ne išvalai. Kiek ploviau, kiek neploviau, nuvarė atgal į kamerą. Netrukus atvarė į tardymą. Galvojau, kad pasodins ir klausinės. Aš atsistojau gale stalo ir stoviu. Kadangi rusiškai nemokėjau, prisistatė vertėjas. Jis labai švariai kalbėjo lietuviškai. Tardymas prasidėjo klausimais, kur mano dėdės „banditai“? Kur jie yra?

Daug ašarų, lazdų ir didžiulė baimė. Jie mane tardė keletą kartų, buvau mušama – tikėjosi, kad viską papasakosiu, gąsdino, sakė, jei aš nieko jiems nepasakysiu, kur mano dėdės slapstosi, tai ir supūsiu čia.
Grasino suimti mano tėvelius, gimines. Sakė, verks jie kruvinomis ašaromis, kad tokią dukterį augina. Taip pat klausinėjo, kas ką kalba mokykloje (ir mokytojai taip pat), kas atsišaukimus klijuoja? Sakė, kad tai vis mano darbas. Aš visą laiką kartojau nežinanti nieko: nei kas ką kalba, nei apie atsišaukimus, aiškinau, jog apie mano dėdes niekas nieko nekalba, kur jie yra, ką veikia, nes mes su jais nesusitinkam ir apie juos nieko nežinom. Keistai man į galvą šovė viena mintis. „Viešpatie, gal aš tikrai visus išgelbėsiu“, – pagalvojau, bet čia pat vėl susiėmiau ir vėl pasakiau, kad nieko nežinau. Kaip „nežinau“, tai vienas kirto per vieną žandą, antras per kitą, aš griebiausi už stalo, kad suriko: „Nesiremk stalo! Užmušim!“

Tada aš jiems pasakiau: „Jeigu ką ir žinočiau, jums nieko nesakyčiau…“ Mušė tardytojai rusai. Jiems labai nepatiko tas „nežinau“, jie šaukė, koliojo mane visokiais žodžiais. Ir taip per visus tardymus.
Būnant kameroje, kieme buvo dar kažkoks pastatas, kuriame laikė kažkokią Bliekaitę iš Daukučių kaimo, naktimis mes aiškiai girdėdavome jos dejavimus. Kalbėjo žmonės, kad ten ją tardydami čekistai užmušė.
Aišku, mano artimieji labai išgyveno bijodami, kad aš ko nors saugumiečiams nepasakyčiau, vėliau jie pasakojo, kada partizanai sužinojo, kad aš suimta, visi išsilakstė iš bunkerių ir pasislėpė miške.
Kai mane išleido po dviejų savaičių, liepė kas penktą dieną atvykti registruotis ir pranešinėti jiems, ką kas kalba, iš kur atsišaukimai miestelyje, kur dėdės slepiasi. Aš verkdama jiems sakiau, kad nieko nežinau apie jokius platinamus lapukus mokykloje, apie jokius „banditus“, galite klausti mokytojų, mokinių, tai tardytojas man pasakė: „Jūs visi banditai ir jūsų direktorius banditas!“
Tuo metu Kupiškio gimnazijos direktorius buvo Jočys. Pastaruoju metu jis gyveno su šeima Krekenavoje.

Buvo tiesiog Nijolė

Mano mamos tėvai, t. y. mano seneliai Ona ir Vytautas Graičiūnai, ir dėdė Kazys Graičiūnas 1941 metais buvo ištremti į Sibirą. Seneliai ten ir mirė, o dėdė po visų vargų grįžo. Čia Lietuvoje liko du mamos broliai: Vytautas ir Algirdas. Jie buvo partizanai. Bendradarbiauti su jais pradėjau, kai man buvo 14 metų. Tarp partizanų buvo artimiausi giminaičiai, galbūt todėl priesaikos nepriėmiau, slapyvardžio neturėjau, visiems buvau tiesiog Nijolė. Be pranešimų apie rusų, stribų judėjimą po apylinkes, aprūpindavau partizanus spauda, nešiau maistą, higienos reikmenis. Kuo galėjau – tuo padėjau, tada baisu nebuvo. Aš juos gelbėjau – jie mane.

Mes buvome įtraukti į tremiamųjų sąrašus. Kupiškyje žemėtvarkoje dirbo mūsų brolio Sigito krikšto tėvas Povilas Jasiūnas. Jis atbėgo vieną naktį ir pasakė, kad ryte atvažiuos mus vežti Sibiran, jam atseit tas NKVD viršininkas pasakęs, tegu tėvai atiduoda karvę, tada išbrauks mus iš tremiamųjų sąrašų.

Mes ir taip buvome išbuožinti, tik vieną karvę beturėjom, bet kito kelio nebuvo ir mes jiems atidavėm paskutinę šeimos maitintoją – karvę ir mus išbraukė iš tų sąrašų. Ūkelis mūsų tai nedidelis, žemės 15 hektarų, gryčios stogas kiauras, vanduo bėga per lubas, bet remontuot stogo neleido.

Jokių įsipareigojimų čekistams nevykdžiau, nevaikščiojau pas juos į MGB nei kas penktą, nei kas dešimtą dieną, atrodė, kad taip viskas ir praeis. Rugsėjo mėnesį pradėjau lankyti reformuotos mokyklos 8 klasę. Tikybos pamokų mokykloje nebebuvo. Eidavome po pamokų į bažnyčią mokytis tikybos, kurią mums dėstė buvęs kapelionas Jonas Ragauskas, vėliau tapęs aršiu ateistu. Pamenu – vienos savaitės pradžioje aš buvau išbėgusi iš pamokų tartis pas kapelioną, kurią valandą mums rinktis. Grįždama atgal, pamačiau mūsų klasės mergaitę, kuri man mojo, kad aš neičiau. Tai buvo Janina Kubiliūtė. Ji pasakė, kad manęs ieško, mokykla apsupta. Dėkojau Dievui ir jai, kad išgelbėjo nuo Sibiro. Bėgau per kiemus, įkliuvau į spygliuotas vielas, susidraskiau kojas, drabužius. Nubėgau pas auklėtoją Gervaitę, kuri buvo vienuolė ir dėstė mums algebrą. Čia jos buvo 5 vienuolės, gyveno namelyje pas tokią moterėlę, kuri mane valgydino ir išlaikė visą savaitę. Po to jos man užrišo akis, pas kažką nuvedė ir paslėpė dar kituose namuose. O stribai su rusų kareiviais kiekvieną dieną naršė po mokyklą ir ieškojo manęs.

Baisus metas buvo, nežinojau nei ką daryti. Paprašiau auklėtojos, kad nueitų pas mamos pažįstamą Genovaitę Mikalauskaitę, pas kurią gyveno rusas, NKVD kariškis, ir paprašytų sužinoti to kariškio, ką man daryti. Jis pasakė: jei pasiduosiu, tai išveš į Sibirą be jokio teismo (tuo metu buvo daug tremiama be jokių paaiškinimų), o jei išsislapstysiu 3 metus, tada šitas procesas bus baigtas ir be teismo nebeveš, o dabar jie turi teisę vežti be teismo.

Mano auklėtoja su kitomis vienuolėmis mane aprengė kitais skarmalais, užkabino terbą ir popiečiu palydėjo pas mano buvusios klasės draugės tėvus Meškauskus į Smilgių kaimą. Jų dukra Nijolė Meškauskaitė mokėsi Kauno mokytojų seminarijoje. Netrukus ir aš taip pat išvažiavau į Kauną pas tetą Unę Babickaitę, buvusią amerikiečių aktorę, ir kurį laiką ten gyvenau bei slapsčiausi. Paskiau sugrįžau namo ir slapsčiausi pas kaimynus, nes manęs visą laiką ieškodavo namuose, būdavo kratos – ieškojo dėdžių ir manęs. Man tuo metu buvo tik 15 metų. Klausdavo, kur aš su „banditais“ slapstausi.

Taip ir ėjo laikas. Priglaudę buvo kaimynai Kaušpėdos, kurie gyveno netoli Vidugirių girios. Jie visi jau mirę, išskyrus jų dukrą Anelę Kaušpėdaitę, kuri gyvena Klaipėdoje. Ačiū kaimynams, kurie daug padėjo. Šiuo metu daugelis jų jau iškeliavę į Anapilį.

Meškauskų dukra Nijolė Meškauskaitė gyvena netoli Kupiškio, jos sesuo Lionė – kažkur netoli Šiaulių. Puponių kaime gyvena Zlotkaus šeima, sūnus Kazys gyvena Panevėžyje. Mano klasės draugė, kuri mane išgelbėjo, Janina Kubiliūtė gyveno Jurbarke. Pas jos tėvus netoli Surdegio kaimo gana ilgai išbuvau. Tose apylinkėse buvo daug partizanų. Pranešdavo, kai stribai ar rusų kareiviai pasirodydavo tose apylinkėse ar pas Kaušpėdas. Žmonės bijojo mane slėpti ir darydavo tai tik dėl dėdžių, nenorėdami užsitraukti partizanų nemalonės.

Pažeminimų ir nuoskaudų metai

Po trejų metų slapstymosi, 1948 metais, bandžiau stot mokytis į felčerių-akušerių mokyklą, nuvažiavau pas dėdę Joną (poetą) į Kauną. Jis su tos mokyklos direktoriumi pakalbėjo… Vieną dieną Kaune nuvažiavau pas tokius Karužas, grįžtu atgal ir man kaimynai pasakė, kad kuo greičiau dingčiau iš Kauno, nes ką tik prieš pusvalandį suėmė dėdę Joną ir išvežė į geležinkelio stotį. Tuo metu dėdė Jonas gyveno atskirai nuo šeimos, jo žmona gyveno Ramygaloje ir dirbo mokytoja. Manęs į tą felčerių mokyklą nebepriėmė, kadangi dėdę Joną išvežė, direktorius bijojo rizikuot, nes aš buvau partizanų šeimos žmogus.

Nei dirbti, nei mokytis manęs niekas nepriėmė. Visą laiką buvau tardoma. Tardymai tęsėsi iki 1953 m. kovo 4 dienos (iki Stalino mirties). Tą dieną buvo paskutinis tardymas. Tardymo kambaryje tų saugumiečių buvo kokie penki (vienas iš jų buvo stribas Petras Murnikovas), pradėjo rodyti partizanų nuotraukas: rodė dėdes, pažįstamus ir vis akis išsproginę stebėjo mane, ar aš neišsiduosiu, matydama pažįstamus veidus. Kai baigėsi tardymas, labai nustebau, kad nepasakė, kada ateiti kitą kartą. Taip tardymai baigėsi, nes partizanų jau nebebuvo – visi žuvę. Tačiau iškilo kita problema – aplinkiniai stribų inspiruoti kai kurie gyventojai ėmė rašyti skundus, šmeižti, kad aš alkoholikė, paleistuvė ir t. t. Nors buvau visokiais būdais žeminama, skaudinama dėl praeities, vis dėlto atsirado žmogus, kuris 1952 metais priėmė mane į darbą geležinkelyje sąskaitininke. Tai Petras Čerka – kelio ruožo meistras.
Daug būta pastangų mane iš šio darbo pašalinti, tačiau kaip ten bebūtų, dirbau tą darbą 33 metus. Per tuos metus ištekėjau, užauginau sūnų ir dukrą, tik sveikatą palikau Kupiškio stribyno rūsiuose: tardymai, mušimai, slapstymaisi, gyvenimas toje nuolatinėje baimėje, kuri lydėjo nuo pat vaikystės.
Mus įskundinėjo kaimynai, kurie jau, amžiną jiems atilsį, guli seniai po žemele, kol kas Šepetoje dar tebegyvena jų sūnus, bet aš nenorėčiau minėti jo pavardės, tegu ant jo nekrenta tėvų išdavikų šešėlis, jis niekuo nekaltas. Buvo daug įtarimų, kad tie žmonės be mūsų dar ir daugiau buvo išdavę žmonių. Tokie buvo laikai: kas bendravo su okupantais, tas jiems ir dirbo.

Dėdės Jono istorija

Poetas dėdė Jonas Graičiūnas gimė 1903 m. Tbilisyje. Kadangi ten gyveno jo tėvai, senelis dirbo Tbilisio gubernatoriaus raštinėje, buvo raštingas žmogus. Dėdė Jonas kurį laiką mokytojavo, taip pat dirbo žurnalistinį darbą.

Po septynerių metų Jonas, grįžęs į Lietuvą, apsigyveno Vilniuje. Dar vaikystėje jis ėjo išpažinties ir kunigas už kažkokią nuodėmę jam liepė gultis ant žemės kryžiumi, bet Jonas negulė kryžiumi, labai supyko ant to kunigo ir daugiau niekada nebėjo į bažnyčią.
Grįždamas iš Sibiro, vežėsi tris sąsiuvinius poezijos, bet traukinyje jam juos pavogė ir dėl to jis labai išgyveno, sakė, kad tai buvęs jo visas turtas.

Grįžęs iš Sibiro, Vilniuje Jonas susitiko rašytoją Vytautą Petkevičių, su juo pasišnekėjo ir rašytojas jam išrūpino mažą kambariuką Moniuškos gatvėje, kur ir apsigyveno. Kada aš buvau nuvažiavusi pas dėdę Joną į Vilnių, jis mums pasakė, kad Petkevičius baisus komunistas. Jis jam pasakęs, kad būdamas 16 metų pradėjęs „banditus“ šaudyti.
Aš pas dėdę Joną į Vilnių nuvažiuodavau kartą per mėnesį, nuveždavau maisto produktų, išplaudavau grindis, padėjau naikinti tarakonus.

Į senatvę, pajutusios tuos jo senatvės požymius, mes su seserim Živile pradėjom jį įtikinėti, kad jis atliktų gyvenimo išpažintį. Mano mama Marija (Jono sesuo) jam parašydavo laiškelį, atsiųsdavo kokį paveiksliuką su šventųjų atvaizdais, kuriuos jis susidėdavo ant lentynos. Mes šiaip ir taip jį kalbinom kalbinom, kol prikalbinom. Tada jis mums pasakė: „Jeigu jūs mane taip užsipuolėt… Aš tikiu Dievu, aš niekam blogo gyvenime nepadariau. Už ką mane Dievas galėtų bausti?“

Tada mes su Živile nuėjom pas kunigą Joną Matulionį (kilęs nuo Šimonių). Tuo metu jis kunigavo katedroje ir atsivedėm jį pas dėdę Joną į Moniuškos gatvę. Kunigas paprašė dėdės Jono, kad parašytų kokią nors giesmę Marijos garbei, bet dėdė Jonas pasakė: „Kad iš manęs jau nieko nebeišeis…“
Mes prašėm jo atlikti išpažintį, bet jis atsisakė. Po kiek laiko mes vėl jį prikalbinom, sutarėm, jis lyg ir sutiko atlikti išpažintį, pasakėm, kad vėl atsivešim kunigą, bet kai tik atsivežėm, jis vėl atsisakė. Gal jį kokia baimė mirties persekiojo, nes visgi jau buvo gili senatvė. Vėliau buvome susitarę ir su kardinolu Sladkevičiumi, jis liepė atvažiuoti pas jį į Kauną ir pažadėjo sutvarkyti tuos reikalus. Kunigas Matulionis pasamdė ir automobilį, bet dėdė Jonas ir vėl atsisakė važiuot.

Maždaug po poros mėnesių atėjo kunigas Matulionis, aš balta staltiesėle užtiesiau stalą, kunigas pasidėjo visas savo priemones, dėdei Jonui pasakėm, kad mes su seserim einam išpažinties, kartu ir dėdė Jonas gali atlikti išpažintį. Čia ir vėl dėdė Jonas ėmė aiškinti, kad jis neturįs jokių nuodėmių, bet vis tiek mes jį prikalbėjom ir tada jis be didesnių spyriojimųsi atliko išpažintį. Kada mirė, jį laidojo su bažnyčia, mūsų dėdė poetas Jonas Graičiūnas buvo palaidotas Ramygalos kapinėse vienam kape su žmona. Jų sūnūs Elmantas ir Jonas šiuo metu gyvena Vilniuje.

Skaudi Unės lemtis

Unės Babickaitės vyras – mano dėdė Vytautas Graičiūnas (poeto Jono Graičiūno pusbrolis) – dirbo dėstytoju Politechnikos institute. Su Une jie buvo tikri pusbroliai. Kada rusų čekistai atėjo į institutą jo areštuoti, jis pasipriešino ir tik per atsitiktinumą jo čekistai nenušovė. Po to buvo teistas, pateko į lagerį ir ten gyvenimą užbaigė savižudybe (pasikorė). Apie tai buvo rašyta Klimo, nes Klimą su Milašiumi atsitiktinai pervežė į tą lagerį, kuriame buvo ir Vytautas Graičiūnas. Klimo buvo rašyta – „jeigu mes porą valandų būtume anksčiau atvažiavę į tą lagerį, mes būtume jį išgelbėję. Ant narų gulėdamas rankšluosčiu užsismaugė ir mes jį radome jau mirusį“.

Graičiūnai gyveno prabangiai, kadangi jie nemažai turto atsigabeno iš Amerikos. Vytauto tėvas Andrius Graičiūnas Amerikoje dirbęs gydytoju, Unė buvusi garsi amerikiečių aktorė, gaudavo nemažus atlyginimus. Į Lietuvą iš Amerikos Graičiūnai grįžo 1936 m.

Pas tetą Unę 1948 m. praleidau nemažai laiko. Ji namuose priiminėdavo moksleivius, studentus, teikdavo jiems privačias prancūzų, anglų kalbos pamokas. Pas ją taip pat slapstėsi dar vienas jaunuolis-studentas, vardu Antanėlis, vėliau pasakojo, kad jis buvo suimtas ir išvežtas į Rusiją.
Po Unės vyro suėmimo netrukus suėmė ir Unę. Po trejų metų ji grįžo į Lietuvą (jos biografijoje nurodyta, kad tremtyje buvo 1951–1953 m. Kuibyševo srityje).

1953 m., kada Unė grįžo iš lagerio, mes su mama nuvažiavome pas ją į Kauną, pasišnekėjome, Unė apsiverkė dėl savo sugriauto gyvenimo, nes jie su vyru Vytautu labai mylėjo vienas kitą. Apie Unę Babickaitę buvo nemažai rašyta ir publikuota Lino Brogos atsiminimų. Aš buvau gavusi Brogos žmonos filologės Romanos (Romos) Dambrauskaitės (jos tėvas buvęs Kupiškio pašto viršininkas) laišką, mes su ja kartu mokėmės, ji klausė, gal aš ką žinau daugiau apie Unę, nes jie rašo knygą, bet aš sunkiai susirgau ir nebeparašiau jai atsakymo.

Unė mirė labai netikėtai. Kažką siuvo, adata įsidūrė, ištiko stabligė ir mirė 1961 m. rugpjūčio 1 d., turėdama 64 metus. Palaidota Palėvenės kapinėse, Kupiškio r.

Iš „Vikipedijos“

Sovietų okupacijos metais Vytautas Andrius Graičiūnas dirbo Vietinės pramonės liaudies komisariate techninio skyriaus viršininku, vėliau – „Lietstatprojekto“ tyrimų skyriaus vedėju, Antrojo pasaulinio karo metais, užėjus vokiečiams – Verslų ūkio generalinės direkcijos vadybos patarėju. Artėjant frontui, nusprendė nepalikti Lietuvos.

Pasibaigus karui, gyveno Kaune. 1945–1948 m. laikinai ėjo VDU Statybos fakulteto docento pareigas. 1948 m. atleistas iš universiteto vėl ėmėsi vadybos patarėjo darbo – tobulino „Kotono“ ir „Silvos“ fabrikų darbo organizavimą. Nuvykęs į Maskvą su studentų ekskursija, užsuko į JAV ambasadą, kur jam paaiškino, kad išvykti tegali vienas, nes žmona neturi pilietybės. Po šio pastebėto apsilankymo Graičiūnų namuose buvo atlikta krata, pateikti kaltinimai šnipinėjimu ir 1951 m. balandžio 19 d. abu Graičiūnai suimti.

1951 m. spalio 6 d. įvyko teismas. Pritrūkus kaltės įrodymų, Maskvoje, Lefortovo kalėjime, panaudotas provokatorius ir abu Graičiūnai netrukus išvežti į Sibiro lagerius. Žmonai draugų pastangomis bausmė buvo sušvelninta, po Stalino mirties ji grįžo į Lietuvą, o Vytautas Andrius Graičiūnas 1952 m. Kemerovo srities Prokopjevsko r. Olžeraso lageryje, neišlaikęs kalėjimo sąlygų, nusižudė (pasak kitų šaltinių – žuvo neaiškiomis aplinkybėms, mirė nuo išsekimo). 1988 m. rugpjūčio 15 d. reabilituotas.

Pagal Romo Kauniečio
medžiagą spaudai parengė Nomeda Simėnienė