AUKŠTOJI KULTŪRA

Simono Dariaus nuotrauka

Ramūnas ČIČELIS

Gūdūs 1995 metai. Iš sovietinio jungo neseniai išsivadavę žmonės po pusės amžiaus materialinio skurdo puola kaupti turtą. Tie laikai ir tuomet, ir dabar vadinti „laukiniais“. Lietuvos miestuose klesti „balių“ ir „džordanų“ kultūra. Lietuvos žmonės ima atrasti kavines, kuriose lankytis negalėjo visus priespaudos metus. Kultūra imta tapatinti su kavinėje vykstančiu baliumi ir ten grojančiais vestuvių muzikantais.

1995 metais nedideliame Lietuvos mieste vyksta reta šventė – vieno svarbiausių šalies simfoninių orkestrų koncertas. Orkestro muzikantai per koncertą yra labai atsipalaidavę, neprofesionaliu grojimu „viena ranka“ niekina publiką, salę, kurioje groja, ir patį miestelį, kuriame daugelis muzikantų lankosi turbūt pirmą ir, kaip jiems tuo metu atrodo, paskutinį kartą. Jokios priežasties ir tikslo bent kiek pasistengti dėl publikos. Orkestro vadovas ir dirigentas tarp kūrinių nevengia arogantiškai ironiškų pastabų, kuriomis sako, kad jų atliekamos muzikos čia vis tiek niekas nesupranta.

2005 metai. To paties nedidelio miesto kultūros centro salėje vyksta vieno geriausių Lietuvos teatrų spektaklio premjera. Salė pilnutėlė, žmonės važiuoja iš gretimo didmiesčio – kultūra staiga keliasi į periferiją. Tokios sėkmės priežastis – sėkminga kultūros centro vadyba. „Balių“ ir panašios kultūros nelikę nė kvapo. Artistai visu rimtumu nusiteikę parodyti puikų spektaklį. Publika neserga nevisavertiškumu, didžioji jos dalis – vidutinio amžiaus žmonės, kuriuos į renginius pritraukti yra sunkiausia. Nedideliame mieste senjorai turi daug laisvo laiko ir jau eina į kultūros renginius. Moksleiviai tai daro, nes taip patarė ar liepė mokytojai. Vidurinioji karta ima pasigesti kultūros įvykių savo mieste.

Deja, tai – tik pradžia, kuri ne visur buvo tokia sėkminga, kaip minėtame mažame Lietuvos mieste. Dar daugeliui kultūros darbuotojų užtenka mėgėjiško meno išmanymo ir jie mąsto, kad profesionalus menas jų įstaigai yra per aukštai pakelta kartelė.

Antai kitame Lietuvos mieste 2005 metais ruošiamasi žinomo Lietuvos šokio teatro gastrolių spektakliui, tačiau kultūros centro darbuotojai apie spektaklį neinformuoja savo lankytojų. Pasiteisinama tuo, kad „tai – svečiai iš Vilniaus, tegul patys ir reklamuojasi“.

2017 metai. Lietuvos regionų kultūrinė atskirtis atrodo daug mažesnė. Mažuose miestuose nuolat lankosi poetai, rašytojai, muzikantai, vyksta teatrų spektakliai. Mažo miesto žmonės jau gyvena kultūra. Ir svečiai nejaučia didelio publikos lygmens skirtumo, palyginti su Vilniumi. Pagaliau suprasta, kad didmiestyje įsikūręs žmogus nebūtinai gyvena kultūra – jo interesai neretai yra namai, darbo vieta, didesnė parduotuvė ir, geriausiu atveju, masiniai renginiai, kurie dažnai yra tik populiariosios, ne aukštosios, kultūros fenomenas.

Kas yra aukštoji kultūra, gerai padeda suprasti dabartinės valdžios užmojis mažinti kultūros finansavimą, pirmiausia, regionų sąskaita. Aukštoji kultūra, kurios link regionai plėtėsi kelis dešimtmečius, rodo dabartinį nedidelio miesto žmonių politinį, socialinį ir kultūrinį sąmoningumą. Vis gausėja iniciatyvų, kurios reiškia mažo miesto žmonių viešas diskusijas dėl politinių idėjų ir sprendimų, vis labiau nedidelio miesto žmonės yra jautrūs šalia gyvenančiam ir, (pasak valdžios) neduokdie, linksta didesnės empatijos link. Visi šie „stovinčio vandens judinimai“ ir „skersvėjai“ provincijoje prasidėjo ne turgaus aikštėse ir ne parduotuvėse, o kultūros centrų, bibliotekų ir muziejų salėse. Gebėjimas gyvai ir kritiškai reaguoti į gyvenamąją tikrovę, noras stengtis, kad nedidelį miestą pasiektų kuo aukštesnės kokybės kultūra ir paslaugos, dabartinei valdžiai atrodo nuėjęs per toli. Reikia visa tai stabdyti, sviesti provinciją atgal į „balių“ kultūrą ir būvį, kai žmogus nesiskiria nuo beždžionės, nes tik Naisiai nusipelno Vilniaus dėmesio.

Kai televizijos žvaigždės visa gerkle rėkia „laikykitės ten!“, mažo miesto žmogus jau atsparus socialiniams, kultūriniams ir politiniams eksperimentams. Paslaptis paprasta – tas, kuris matė ir patyrė aukštosios kultūros kūrinius, visada ieškos to, kas atitinka jo patirtį, ir niekada nesitenkins tarpuvarte, net kai ten yra varu varomas. Vienintelis valdžios būdas to pasiekti – priversti žmogų užmiršti savo patirtį, tačiau mažo miesto žmogus, gyvendamas informaciniame asketizme, turi daug stipresnes galias prisiminti nei didmiesčio ir informacijos lavinų išvargintas Lietuvos pilietis.