Nors ir trumpai, vos 22 metus, trukusi Lietuvos nepriklausomybė iki Antrojo pasaulinio karo vis dėlto spėjo subrandinti daug žymių mūsų tautos žmonių. Deja, augti pradėjusią didžiąją Lietuvos šviesuomenės dalį sunaikino sovietinė okupacija. Nespėję pasitraukti nuo raudonojo maro lietuviai turėjo du kelius: arba paklusti vergiškam okupaciniam režimui, arba žūti miškuose ir lageriuose.
Tarp tokių kovą už laisvę ir žūtį pasirinkusiųjų – jauna poetė Diana Glemžaitė.
Keli biografijos štrichai
Lietuvių tautos ir valstybės istorijos, kovos už laisvę ir nepriklausomą gyvenimą, puslapiuose šalia vyrų aukso raidėmis įrašyta ne viena moteris.
Šis pasakojimas apie vieną jų – partizanę, poetę Dianą Glemžaitę.
Diana Romualda Glemžaitė-Bulovienė gimė 1925 metų spalio 29 dieną Degučių kaime (Zarasų rajone) Mykolo ir Onos Glemžų šeimoje. Tėvas buvo girininkas.
D. Glemžaitė baigė Pandėlio pradžios mokyklą. Mokėsi Rokiškio, o 1941–1944 m. – Kupiškio gimnazijoje. 1944 m. įstojo į Kauno universiteto Filologijos fakultetą. Studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą. Lankė ir Kauno taikomosios dailės institutą, kur daug piešė ir tapė. Jau studijuodama palaikė ryšius su partizanais.
1945 m. balandžio 20 d. buvo suimtas ir į lagerį išvežtas tėvas M. Glemža.
1947 m. pavasarį pajutusi, kad yra sekama, D. Glemžaitė paliko studijas ir grįžo į tėviškę. Palaikė ryšius su Alizavos, Pandėlio ir Kupiškio partizanais.
1948 m. gegužės 22 d. į Sibirą ištrėmus mamą su jaunesniais broliais Juozu ir Liudviku, sesute Dalia, Diana tapo Algimanto apygardos Kunigaikščio Margio rinktinės partizane. Šiais metais susituokė ir su šios rinktinės Gedimino kuopos vadu Juozu Bulovu-Iksu.
Partizanaudama D. Glemžaitė rašė eilėraščius, kurie buvo skelbiami partizanų spaudoje, sklido tarp žmonių.
1949 m. parengė rankraštinį rinkinį „Penktieji laisvės kovų metai“.
1949 m. lapkričio 2 d. Diana kartu su vyru ir jo vadovaujamais partizanais pasitraukė į Rokiškio pusę, kur tarp Žiobiškio ir Juodupės stūksančio Plunksnočių miško 43-iame kvartale buvo įrengtas partizanų bunkeris.
Išdavė agentas
1949 metų lapkritį Diana su penkiais bendražygiais pateko į enkavėdistų apsupties žiedą. Lietuvos ypatingojo archyvo byloje Nr. 40/21 nurodyta, kas kaltas dėl šešių partizanų žūties. „Agentas „Moskva“ pranešė, kad jam Juozas Bulovas-Iksas pavedė žiemai įrengti bunkerį ir kartu apžvalgyti Plunksnočių mišką. Greit buvo parinkta vieta 43 kvartale ir pastatytas bunkeris, kuriame apsigyveno šeši partizanai. Agentui „Moskva“ buvo pasiūlyta užminuoti bunkerį ir nutarta, kad bunkerį jis susprogdins 1949 m. lapkričio 12–15 dienomis. Lapkričio 14 d. 4 val. nakties agentas „Moskva“ bunkerį išsprogdina. Po trijų valandų MGB kareiviai bunkerį surado ir po trumpo apšaudymo automatų ugnimi iš jo buvo ištraukti šešių partizanų, poetės D. Glemžaitės-Bulovienės, jos vyro Gedimino kuopos vado J. Bulovo-Ikso, jo pavaduotojo Petro Andriuškevičiaus-Dainiaus, partizanų Antano Bulovo-Budrio, Jono Katelės-Pūko ir Kazio Kirstuko-Muko palaikai“, – rašoma archyvinėje byloje.
Žuvusių partizanų užkasimo vieta nėra išaiškinta, nors pagal įvairius informacijos šaltinius, liudininkų pasakojimus tikėtina, kad jie buvo užkasti dabartinio Rokiškio rajono senųjų Juodupės miestelio kapinių pietrytiniame pakraštyje.
Pajuto, kad sekama
Lietuvos partizaniniame kare moterys užėmė labai svarbią vietą. Jos buvo ir ryšininkės, ir įvairios rėmėjos, ir medicinos seselės, ir kovotojos. Nors partizanų vadovybė stengėsi, kad moterys gyventų kiek įmanoma legaliai, bet nesant kitokios išeities ir jos pasitraukdavo į mišką.
Štai ką apie poetę ir partizanę Dianą Glemžaitę pasakoja Algimanto apygardos Alizavos apylinkių partizanų gydytoja, buvusio medicinos instituto studentė Akvilija Balzienė-Sesutė. „Su Diana kartu mokėmės, ėjome į vieną klasę, sėdėjome viename suole. Vėliau ji išvažiavo studijuoti. Studijavo lietuvių literatūrą, be to, buvo menininkė, labai gražiai piešė. Bet studijų tęsti negalėjo – pajuto, kad sekama. Todėl sugrįžo į gimtąsias Alizavos apylinkes. Čia pritapo prie Alizavos apylinkių partizanų būrio. Nors iš pradžių į patį būrį, į mišką ji dar nėjo – gyvendavo tai pas vienus, tai pas kitus žmones, turėjo padirbtus dokumentus, nebijodavo ir laisvai po apylinkę vaikščioti. Buvo netgi du kartus suimta. Abu kartus, kiek laiko pabuvusi Kupreliškio areštinėje, buvo paleista. Daug rašydavo. Ypač daug parašė eilėraščių. Vėliau ištekėjo už partizano Juozo Bulovo-Ikso“, – prisimena A. Balzienė.
Neteko kūdikio
Akvilijos Balzienės-Sesutės prisiminimuose galima perskaityti ir apie skaudų Dianos gyvenimo įvykį – kūdikio mirtį: „Kai atėjo laikas gimdyti, išvažiavo į Kauną. Kauno gimdymo namuose visiškai atsitiktinai pamatė tardytoją, kuris ją kelis kartus buvo tardęs. Labai išsigando, staiga prasidėjo gimdymas, ir gimė negyva dukrelė. Kūdikį palaidojo jos giminės Kaune, o pati Diana vėl grįžo į Alizavos apylinkes. Su vyro Juozo Bulovo-Ikso būriu nutarė eiti žiemoti į gerai Rokiškio apylinkėse Plunksnočių miške įrengtą bunkerį. Atsisveikindama prašiau, kad apsigalvotų, pasiliktų pusiau legalioje padėtyje dar bent tą žiemą. Bet Diana norėjo būti kartu su savo vyru. O į būrį dar priėmė vieną jauną partizaną, ką tik grįžusį iš tarnybos armijoje. Jie buvo ne kartą perspėti, kad nepasitikėtų juo. Vėliau, matyt, jis tą pasitikėjimą įgavo, kažkur išėjo, o grįžo jau su kareiviais, kurie apsupo bunkerį… O jie visi, kad nepasiduotų, tame bunkeryje susisprogdino. Ir šiandien nežinome, kur ilsisi jų palaikai.“
Skaudūs prisiminimai
Sibiro tremtinės O. Glemžienės, su vaikais Dalia, Juozu ir Liudu ištremtos 1948 metais, prisiminimuose apie tremtį yra glaustas, bet skaudus pasakojimas apie vyriausią dukrą Dianą.
Motina prisimena dukros mokslus, polinkį į meną, eilių rašymą. „Dianą, kiek galėjome, mokėme namuose. Nuo pat mažens Diana pasižymėjo neeiliniais gabumais matematikai, literatūrai, ypač gražiai piešdavo. Kada vyrą Mykolą perkėlė netoli Pandėlio į Panemunį, tuo metu Diana jau lankė Rokiškio gimnaziją, o baigė gimnaziją Kupiškyje 1944 metais. Aš labai norėjau, kad dukra toliau studijuotų mediciną ir taptų gydytoja, bet medicinos mokslas jos netraukė. Įstojo į Vytauto Didžiojo universitetą, Literatūros ir meno fakultetą. Kaune apsigyveno pas vyro gimines Glemžas. Labai rūpinausi dukters likimu, dažnai nuvažiuodavau į Kauną ir vis domėjausi dukros mokslais, jos asmeniniu gyvenimu“, – rašoma motinos prisiminimuose.
O. Glemžienė mena, kad dukra buvo pradėjusi leisti laikraštėlį vaikams. „Aš taip nenorėjau to meno, prašiau jos rinktis ką nors pelningesnio, o iš to meno nieko gero. Mačiau tada Dianos nupieštus vaikams įvairius piešinėlius, o po jais jos pačios parašytus eilėraštukus. Atostogauti Dianą leisdavom pas tėvelio brolį Joną Glemžą, kuris gyveno Babtų dvarelyje, netoli Kauno. Kada vokiečiai traukėsi atgal, jos dėdė Jonas Glemža pasitraukė kartu su vokiečiais į Vakarus. Jis kalbino ir Dianą trauktis kartu, bet ji griežtai atsisakė. Grįžusi į namus kalbino ir mus trauktis kartu su dėde Jonu, bet aplinkybės taip susiklostė, kad trauktis jau buvo vėlu“, – pasakojama prisiminimuose.
O. Glemžienę ne kartą tardė, kai dukra pasitraukė į miškus. Motina prisimena: „Atėjus rusams, ji dar mokėsi universitete, bet kada ją enkavėdistai pradėjo persekioti, mokslą teko nutraukti ir grįžti gyventi į kaimą. Jau kuris laikas ji draugavo su Juozu Bulovu ir netrukus už jo ištekėjo. Tačiau susiklosčius tam tikroms aplinkybėms, Juozas perėjo į pogrindį, stojo į Lietuvos partizanų eiles ir su ginklu rankose kovojo prieš rusų okupantus iki pat savo žūties Rokiškio apylinkėse. Diana kiek galėdama padėjo savo vyrui. Partizanų gretose kovojo ir Juozo brolis Jonas. Mane kelis kartus prieš išvežimą į Sibirą šaukė į Kupiškio MGB ir vis tardė, reikalavo pasakyti, kur ji slepiasi.“
Apie žūtį – tremtyje
Motina apie dukros Dianos žūtį sužinojo būdama tremtyje Irkutsko srityje. Po žūties buvo praėję dveji metai. O. Glemžienė prisiminimuose pasakoja: „Ilgesniam laikui tame bunkeryje turėjo pasilikti keletas partizanų, bet iš jų vienas neatėjo. Tai buvo Alfonsas Lūža, kurį prieš tai enkavėdistai areštavo, bet užverbavo ir paleido. Paskui jis vėl prisiplakė prie partizanų.“
„Juozas pasakojęs, kad Lūža labai prašėsi jį priimti į šitą būrį, kiti vyrai tam priešinosi, bet vadas buvo labai gailestingas – pagailėjo žmogaus ir priėmė. Sakė, kurgi žmogus dėsis, visi jo atsisako. Tas gailestis baigėsi jų pačių nelaime. Bunkerį nedelsiant apsupo enkavėdistai ir pareikalavo visus esančius bunkeryje pasiduoti. Ten buvusių stribų pasakojimu, tuo metu atsidarė bunkerio anga ir joje pasirodė moteris su granata rankoje, kurią prisiglaudusi prie savęs susisprogdino. Tai buvo mano dukra Diana. Tuo metu bunkeryje susisprogdino jos vyras Juozas ir dar penki partizanai… Visų kūnai buvo paguldyti ant grindinio Juodupės miestelyje. Dukros Dianos iš veido jau nebuvo įmanoma atpažinti, nes visas veidas buvo išdraskytas skeveldrų.“
Buvo pasiaukojusi
Jautriai D. Glemžaitę prisimena Vanda Stumbrytė-Šešelgienė-Vestalė: „Diana Glemžaitė buvo mano gera draugė, labai miela, maloni mergaitė, rašydavo eilėraščius, gražiai piešdavo. Buvo pasiaukojusi partizanams, už juos ir gyvybę atidavė. Su savo vyru Juozu Bulovu-Iksu kartu partizanavo ir žuvo kartu. Kadangi Dianos tėvus išvežė į Sibirą, ji ėmė slapstytis. Į universitetą nebegrįžo, nes ten tas pats jos laukė. Žinau, kad jiems kunigas slaptai davė šliūbą… Kaip man jos gaila, buvo tokia trapi, lieknutė mergaičiukė. Vyrai yra vyrai, bet nemanau, kad jai lengva buvo vaikščioti su partizanais. Kas išdavė jų bunkerį, nežinau, bet kad tenai buvo išdavystė, girdėjau.“
Paskutinis susitikimas
Kupiškėnas partizanas Algimantas Stankūnas savo prisiminimuose pasakoja, kokiomis aplinkybėmis paskutinį sykį matėsi su pussesere Diana: „Mano pusseserė Diana Glemžaitė su ginklu po mišką nevaikščiojo. Paskutinį sykį ją mačiau Kaune. Tada ji buvo jau ištekėjusi už partizano Juozo Bulovo-Ikso. Jo aš asmeniškai nepažinojau. Žinau, kad Kaune Diana pagimdė vaikutį. Aš buvau pabėgęs iš Sibiro ir gyvenau netoli Kauno. Mano tėvas iš kažkur sužinojo, kad Diana guli gimdymo skyriuje. Kad priimtų į ligoninę, ji apsimetė pravažiuojančia moterimi. Gimė vaikutis ir tuojau pat mirė. Mudu su tėvu užsivilkom rusiškas milines ir nueinam vakare į Aleksotą pas Glemžaitę-Dulaitienę. Buvo ruduo. Kai įėjom į kambarį, jos truputį išsigando, nes žinojo, jog mes ne visai legalūs žmonės. Jas nuraminome, kad pasikalbėsim ir išeisim. Diana buvo labai sublogusi. Ji man taip pasakė: „Vaikas mirė. Aš paprašiau dėdės Jono Glemžos buvusios tarnaitės, kad vaikiuką palaidotų, nes neturiu jokių dokumentų. Važiuoju pas vyrą, pasakysiu jam apie nelaimę.“ Nuo to laiko aš jos daugiau ir nemačiau.“
Atkeršijo
Dar partizanas A. Stankūnas prisimena, kaip partizanai keršijo už nužudytus brolius Bulovus ir poetę Dianą Glemžaitę: „Albinas Šidlauskas su kitais partizanais nutarė leitenantui Gariušinui atkeršyti už nužudytus draugus brolius Bulovus ir Dianą Glemžaitę. Jie netoli Rokiškio miške paspendė pasalą. Puzinas pasakojo taip: „Važiavo kažkoks prekybininkų vežimas. Jie sulaikė tą vežimą ir pavarė už miško kampo, kad jo nematytų atvažiuojantieji nuo Rokiškio. Aš atsiguliau karklyne netoli kelio, o Albinas Šidlauskas kitoj pusėj kelio. Matom, atvažiuoja vežimas, sėdi trys kariškomis kepurėmis galvas užsidengę, automatai rankose. Šidlauskas buvo gana drąsus vyras. Staiga iššoko ant kelio ir visai prieš juos automatu mojuoja, kad sustotų. Žiūriu, arklys jau uždengė tuos kariškius, o aš stebiu, kaip jie atsargiai ima už automatų, nes pamatė ginkluotą žmogų. Pabūgau, kad jis gali nepastebėti, kai tie pakels ginklus, ir, nieko nelaukęs, trinktelėjau seriją, o tuo metu kirto ir Albinas. Du išsyk krito vežime, o trečias dar bėgo. Kiti tuoj atlėkė iš už miško mums į pagalbą. Leitenantas Gariušinas irgi krito vietoj. Kai mes pribėgom, dar buvo gyvas, rusiškai kažką vis sakė, bet mes tada nė vienas rusiškai nesupratom…“
Palaikė kovų dvasią
Diana į Lietuvos rezistencinių kovų istoriją įsilieja ne tik kaip partizanė, bet ir kaip kūrėja, poetė ir dailininkė.
Miško brolių ir seserų kūryba gausi. Dalis kūrinių yra niekam nežinomi, sunyko paslėpti, o tie, kurie išliko, liudija stiprią kovotojų dvasią, aktyvų žodžio dalyvavimą pasipriešinime. Iš lūpų į lūpas perduodamos partizanų dainos ir eilėraščiai palaikė laisvės kovų dvasią. Pirmąjį impulsą Lietuvos partizanų kūryba gavo iš dainos. Daina papildė eilėraštį, eilėraštis – dainą, ir dažnai nelengva atskirti, koks tai žanras.
Eiliuotai buvo rašoma kovų istorija, minimi partizanai didvyriai, pateikiami konkretūs faktai, aplinkybės. Šiandien kai kurių kūrėjų tikrų vardų net nežinome.
Žymiausias rezistencijos poetas yra Bronius Krivickas. Poetui buvo įdomi soneto forma. B. Krivicko sonetas sutelktas į dvasinius išgyvenimus, nuramintas tylaus ryžto, lemties, amžinųjų žmogaus klausimų. Ne vienas B. Krivicko kūrinys išreiškia herojinę teisiųjų kovos dvasią, aukština garbingą, išdidžią mirtį – pergalės mirtį.
Diana Glemžaitė savo eilėraščiuose kalba apie namo nebesugrįžtančius brolius, ištuštėjusias sodybas.
Išreiškė moteriškąjį heroizmą
Lietuvos literatūros tyrinėtoja habilituota humanitarinių mokslų daktarė Viktorija Daujotytė-Pakerienė straipsnyje „Anapus: Vytautas Kubilius tarp „tylos vaikų“ rašo, kad tragiško likimo poetė Diana Glemžaitė, jei būtų išgyvenusi, galėjo tapti žinoma ir parašyti įsimintinų eilių.
„Kiek daug reikėjo pakelti jauniems žmonėms iškart po karo. Kiek nerimasties suimti į save, ypač tiems, kuriuos viliojo humanistika, filologija, poezija. Antroji sovietinės okupacijos banga kūrybos laisvei nepaliko jokių iliuzijų. Dalis jaunų, kūrybingų, išmestų ir iš Kauno universiteto, sąmoningai atsisakė taikstytis su aplinkybėmis, rinkosi poezijos būtį anapus gyvenimo realybės, tyloje, tarp bendraminčių. „Tylos vaikai“, kaip save ir savo artimiausius bičiulius pavadino Vytenis Imbrasas. Jų centras matomas Vytauto Kubiliaus parengtoje antologijoje „Anapus rudens“ (1995): Palmira Petrauskaitė, Jūratė Petrauskaitė, Vytenis Imbrasas, Vytautas Dubindris (Vytauto Ambrazo poetinis vardas)… Tylioji pokario poezija turėtų užimti savo vietą tarp kitų lietuvių rezistencinės kūrybos pavidalų… Arti ketverto – ir tragiškiausio likimo Diana Glemžaitė, taip pat įstojusi į Kauno universitetą studijuoti filologijos, literatūros, labai santūri, atskira, kiek daugiau bendravusi tik su bendrakurse P. Petrauskaite, skaičiusia ir jos eilėraščių. V. Ambrazas, kaip rodo jo parašytas įvadas D. Glemžaitės rinkiniui „Mes mokėsim numirt“ (1994) „Iš užmaršties išnyrantis veidas“, D. Glemžaitės eilėraščių taip pat buvo skaitęs ir nusirašęs. D. Glemžaitės eilėse gal ryškiausias herojinis pradas, kur daugiau ryžto, ten mažiau anapus, pasitraukimo iš šiapus. D. Glemžaitė yra labiausiai išreiškusi moteriškąjį heroizmą, kurį galima sieti su Emilija Pliateryte, su lietuvėmis karuose ir sukilimuose“, – rašoma V. Daujotytės straipsnyje.
Išleido knygą
Dianos Glemžaitės poezijos knygą „Mes mokėsim numirt“ sudarė Vytautas Ambrazas ir Vidmantas Jankauskas. Sudarytą leidinį išleido Mokslo ir enciklopedijų leidykla 1994 metais. Roko grupė „Skylė“ 2011 metais į albumą „Broliai“ įtraukė dainą pagal Dianos sukurtas eiles „Nebelauki manęs“. Tai viena gražiausių albumo dainų. Moters parašytas partizano atsisveikinimas su mylimąja.
Diana buvo apdovanota ir dailininkės talentu. „Gimnazijoje Diana dažniausiai piešdavo juodai, sakydavo, kad pasaulis jai tamsiomis spalvomis matosi“, – prisimena poetės klasės draugė Akvilė Marcinkevičiūtė-Balzienė.
Studijuodama universitete, ji lankė ir Kauno taikomosios dailės institutą, daug piešė ir tapė.
Studijos „Pro Patria“ režisierius Vytautas Paliulis, rinkdamas ypatinguose archyvuose medžiagą Rokiškio-Dusetų krašto partizanų gimtinių, mūšių bei žūties vietoms įamžinti, rado poetės D. Glemžaitės pieštus portretus: jos vyro Juozo Bulovo bei pačios Dianos autoportretą. Šis radinys – stebuklas, rastas po 55 metų.
Portretų kopijas Genocido aukų muziejaus istorikė, Bulovų šeimos atminimo ekspozicijos sudarytoja Virginija Rudienė, padovanojo žuvusių brolių partizanų Juozo, Jono ir Antano sesutei Elenai Stasei Bulovaitei-Žebrienei.
1997 metais gruodžio 22 dieną Dianai Glemžaitei suteiktas kario savanorio statusas, Lietuvos Prezidento 1999 m. gegužės 19 d. dekretu ji apdovanota Vyčio Kryžiaus 4-ojo laipsnio ordinu (dabar – Vyčio Kryžiaus ordino Karininko kryžius) po mirties.
Apie ją būtų galima daug kalbėti, rašyti, bet Dianos Glemžaitės eilės, o ypač vienas eilėraštis „Mes mokėsim numirt“, sukurtas likus trims mėnesiams iki žūties, pasako daug daugiau nei kieno nors parašytas tekstas: „Mes mokėsim numirt, jei Tėvynė aukos reikalauja / Nesuriš mūs gretų nieks vergovės pikta grandine / Neišmoksim sulinkt prieš ateivių įstatymą naują / Savo brolį parduot – dar visi neišmokome, ne!..
Mes mokėsim numirt ne už svetimą mintį ar žodį / Ne už tuos, kurie skriaus, dengdami viską melo tamsa / Tik už rytą, kuris laisvės saulę didingą parodys, / Mes mokėsim numirt giedriu veidu ir tvirta dvasia.“
——-
Autorius: Raimonda MIKUČIONYTĖ