BROLIŲ DVYNIŲ VISAS GYVENIMAS – BITĖS

Bitininkystė Lietuvoje populiari nuo seno. Dažnai pasigirsta, kad bitininkų bendruomenė sensta, nėra kam perimti tradicijų.

Jauni bitininkai Ignas ir Vilius Jackevičiai šią mintį paneigtų. Prieš šešerius metus savarankiškai pradėję bitininkauti jie sparčiai plečia bičių ūkį, o jų parduodamas „Brolių medus“ žinomas ne tik kupiškėnams. Su dvyniais ir jiems bitininkauti padedančiu vyriausiuoju broliu Vaidu bei jo žmona Laura ir pasišnekėjome apie visus paviliojusį seną lietuvių amatą, bitininkavimo džiaugsmus ir rūpesčius.

Jurgita BANIONIENĖ

Kaip ir kada susidomėjote bitininkyste, kuo ji Jus patraukė?

Vilius. Bitininkyste susidomėjome prieš šešerius metus, būdami vienuoliktoje klasėje, kai į kaimynų kiemą atskrido bičių spiečius. Jį pasigavome ir įleidome į tokią dėžę. Paskui pas senelį namuose radome seną bičių avilį, visi trys jį perkonstravome ir įkurdinome bites. Nuo tada ir užsikrėtėme šia liga.

Ignas. Prisimenu, bičių spiečių į avilį įleidau visai nemokėdamas ir net nematęs iš arti bičių, pas močiutę susiradau dūminę, neturėjau net šluotelės, naudojau žąsies plunksną. Nei bitės įgėlė, nei baimės joms buvo.

Vilius. Dažnai pagalvodavome, kad turėti bičių būtų gerai, nes medų visada mėgome. Mūsų dėdė, rašytojas Jurgis Usinavičius, yra bitininkas. Kai pas mus į svečius atvykdavo, dažnai kalbėdavomės apie bites, sudomino. Dėdė daug ko mus išmokė – jo indėlis pats didžiausias. Iki šiol atvažiavęs apžiūri visą ūkį, pasidomi, kaip sekasi. Senelis taip pat laikė bites, bet mes tada buvome maži, nematėme, kaip jis bitininkauja. Nebuvo iš ko mokytis – tuo užsiimti pradėjome savarankiškai.

Ignas. Dėdė Jurgis papasakojo, kad pradėjus bitininkauti pirmais metais reikia turėti mažiausiai tris avilius, juos pasigaminę palikome bites žiemoti. Pradžia buvo gera – nė viena šeima nemirė. Antrais metais avilių padaugėjo iki septynių, paskui atsirado dar daugiau.

Bitininkaujate šeštus metus. Kaip Jums sekasi? Kiek bičių šeimų šiuo metu laikote?

Ignas. Šiuo metu turime gana nemažai – 55 bičių šeimas. Profesionalus bitininkas vidutiniškai laiko 50 šeimų, tiek užtenka, kad galėtum vienas viską suspėti nudirbti. Dabar bitininkauju vienas. Brolis Vilius šiuo metu dirba Vokietijoje, savaitgaliais padeda kitas brolis Vaidas su žmona. Esame pasiskirstę darbais. Esu pagrindinis bitininkas – joks darbas prie bičių be manęs neapsieina. Jas prižiūriu, gydau, auginu bičių motinėles, suku medų.

Vaidas. Aš – pagrindinis pagalbininkas konstruojant avilius, pardavinėjant medų. Prekiauti padeda ir žmona Laura. Dažniausiai į muges vyksta ji ir Ignas. Mes gyvename Kaune, namo grįžtame tik savaitgaliais, tad ši pagalba – minimali.

Laura. Dalyvavimas mugėse – tikras malonumas, proga pabendrauti su žmonėmis. Papasakojame jiems, kaip bitininkaujame, parodome savo gaminius, visada stengiamės pasiūlyti ir naujovių, kad kiekvieną kartą atėjęs klientas rastų kažką naujo. Bitininkystė – mano hobis, ja užsikrėčiau nuo savo senelių. Šeimoje dabar niekas daugiau nebitininkauja – visi bičių bijo, aš pati jokios baimės neturiu.
Ignas. Svarbiausia, kai eini prie bičių, yra atsikratyti baimės jausmo, jei atrodo, kad ji tuoj įgels, taip ir atsitiks (šypsosi).

Vilius. Kaip ir šeimoje, taip ir bičių avilyje, labai daug lemia motina. Bitininkavimo pradžioje mūsų bitės būdavo piktos, nes motinos – neveislinės. Dabar jas auginame patys, tad bitės tikrai ramios, galiu drąsiai jas prisiglausti prie veido.

Ignas. Eidami prie bičių ant galvos užsidedame tinklelį, nes reikia saugoti akis, nosį. Žinoma, pasitaiko, kad ir kokios trys dešimtys iš karto sugelia, bet prie to pripranti. Buvo man ir į burną įgėlusios. Anksčiau veidas ištindavo, bet dabar nebe, organizmas jau priprato.

Vilius. Aš esu atsakingas už reklamą, rūpinuosi reikalingų bitininkavimo reikmenų įsigijimu. Visada bandau atrasti ir pasiūlyti kažką naujo, kad galėtume savo produkcija išsiskirti iš kitų bitininkų. Be abejo, padedu ir broliui. Tik dabar taip susiklostė, kad dirbu Vokietijoje, semiuosi neįkainojamų bitininkystės žinių, kurios mums ateityje labai pravers.

Papasakokite, kaip čia atsidūrėte.

Vilius. Pamačiau skelbimą, kad ieškoma bitininkų dirbti Vokietijoje. Išsiuntęs savo gyvenimo aprašymą po pusvalandžio sulaukiau Vokietijoje gyvenančių lietuvių bitininkų Jovitos ir Ramūno Lange skambučio. Tai vieni didžiausių bičių motinėlių augintojų Europoje, tikri bitininkai profesionalai, auginantys apie 300 bičių šeimų. Jovita ir Ramūnas kartą per metus atvyksta į Lietuvą, veda seminarus bitininkams. Visada juose dalyvaudavome, o štai šiandien pas juos dirbu.

Ar bitininkavimo srityje vokiečiai labai lenkia lietuvius?

Vilius. Sąlygos bitininkauti Vokietijoje yra geresnės – vietos čia labai derlingos – didžiuliai akacijų, rapsų laukai, liepų alėjos, miškai. Bitininkai turi susipirkę reikalingą įrangą, įsirengę patalpas. Kad būtume kažkuo labai atsilikę, nejaučiu. Manau ir tikiuosi, kai turėsime tokią bitininkavimo patirtį kaip jie – 16 metų, juos pralenksime. Mokinys juk turi aplenkti savo mokytoją (šypsosi).

Kokiu medumi prekiaujate, ar daug jo pavyksta prisukti?

Vilius. Šis pavasaris buvo prastas, medų dar tik pradėsime sukti, tada ir matysime rezultatus. Vidutiniškai viena bičių šeima suneša apie 50 kilogramų medaus. Lietuvoje daugiausia prekiaujama polifloriniu – įvairių augalų medumi. Norint gauti, pavyzdžiui, liepų medų, jos turėtų augti trijų kilometrų spinduliu, tokių jų laukų pas mus nėra. Žydi įvairūs augalai – liepos, rapsai, dobilai, tad ir medus būna ne vienos rūšies.

Plačiau skaitykite „Kupiškėnų mintyse“