Birželio 14 d. Kupiškyje svečiavosi garbaus amžiaus fotografas Vincas Ramanauskas, kuris savo akimis matė vieną tragiškiausių Lietuvos istorijos įvykių – masinius trėmimus į Sovietų sąjungos šiaurę. Gyvendamas Sibiro platybėse jis per kasdienybę žingsniavo su fotoaparatu rankose, todėl galėjo įamžinti tautiečių būtį tremtyje. Šiuos unikalius kadrus kupiškėnai gali pamatyti Kultūros centre surengtoje parodoje „Tremties akimirkos. 1955–1958 m.“.
Kitoks tremtinys
V. Ramanausko gyvenimo aplinkybės susiklostė taip, kad tikros tremties jis išvengė. Mažeikiškio tėveliai į Krasnojarsko sritį, Tiuchteto rajono Borovoj kaimą, buvo ištremti 1949 metų kovo mėnesį. Apie trėmimą sužinota iš anksto, nes naktį buvo suiminėjami žmonės. Tuomet dar aštuoniolikmetis V. Ramanauskas pabėgo, nes šeimoje buvo nutarta, kad pirmagimis liks Lietuvoje, slapstysis ir siuntiniais rems į tremtį išvežtus savo tėvelius, brolį ir seserį. Rankų paauglys nenuleido ir drąsiai kabinosi į gyvenimą: dirbo Akmenės mašinų ir traktorių stotyje, po kiek laiko kibo į mokslus mechanizacijos mokykloje.
Krasnojarsko kr.
Vinco Ramanausko nuotrauka
Lemtingi buvo metai, kai vyrą pakvietė tarnauti į Sovietų sąjungos armiją. Būtent čia jis žengė pirmus žingsnius fotografijos link, nors valdžia fotoaparato nusipirkti neleido.
Vis dėlto kraujo šauksmas buvo neįveikiamas, todėl po trejus metus trukusios tarnybos kariuomenėje V. Ramanauskas savo noru išvyko pas ištremtą šeimą į Krasnojarsko kraštą. Per kelionę vyras susipažino ir išsikalbėjo su rusu, kuris pasiūlė atvažiuoti į Nazarovą, jeigu nepatiksią pas tėvus. Pabuvęs su savaisiais, po kurio laiko jis su dviem draugais išvyko į Nazarovą. Gyvendamas šiame mieste jis į fotografiją nėrė stačia galva.
„Sibire vaizdas buvo labai liūdnas. Manau, kad tai atsispindi ir mano nuotraukose. Fotografuoti labai mėgau, fiksuodavau draugus, pažįstamus, jų aplinką. Sunkiai sekėsi fotografuoti žmones, nes esu lėtos reakcijos“, – kalbėjo 86 metų V. Ramanauskas.
Jis pasakojo, kad Nazarove anuomet gyveno nemažai lietuvių, tarp jų rado ir gyvenimo draugę, su kuria kartu beveik šešiasdešimt metų. Į Lietuvą vyras su žmona Angele 1959 metais grįžo ne dviese, o ant rankų glausdami dukrą. V. Ramanauskas su šeima pirmiausiai apsigyveno Šilalės rajone, Kvėdarnoje, o vėliau – Mažeikiuose, kur gyvena 45 metus.
Svarbiausia – žmogus
Svetimoje šalyje pirmiausia į V. Ramanausko rankas pateko fotoaparatas „Liubitel“, vėliau – „Maskva 2“ bei „Zorkij 4“, su kuriais padaryti kadrai yra tapę ne vienos parodos eksponatais. Prieš šešis dešimtmečius vyras nepailsdamas fiksavo Sibiro krašte gyvenančius žmones, jų kasdienybę: darbus ir šventes. Jis tarsi nujautė, kad vieną dieną pro fotoobjektyvą matytas tautiečių gyvenimo akimirkas tremtyje reikės paliudyti ateitiems kartoms. Kupiškio kultūros centre atidarytos parodos „Tremties akimirkos. 1955–1958 m.“ nuotraukas V. Ramanauskas užfiksavo trijose Sibiro vietovėse. Šiose nuotraukose gyvenimo tėkmė iš Krasnojarsko krašto, Tiuchteto rajono Borovoj kaimo, kur 1949 metais kovą buvo ištremti mažeikiškio tėvai, iš Nazarovo rajono Beloruskij kaimo, kur nuo 1951 metų vargo jo uošviai, o daugiausia iš Nazarovo miesto, kur po Stalino mirties būrėsi tremtiniai, siekiantys gerinti savo gyvenimą prieš grįždami į Lietuvą. Tremtyje padaryta daugiau kaip tūkstantis kadrų, o negatyvus ilgus dešimtmečius saugojo senos spintelės stalčius.
„Nesitikėjau, kad kada nors mano nuotraukos kabės parodoje ir atgims po šešiasdešimties metų. Už tai labiausiai esu dėkingas savo sūnui“, – susigraudinęs kalbėjo V. Ramanauskas.
Mažeikiškis mena, kad pirmos juostos buvo išryškintos lėkštėje, asistentui gretimame kambaryje fiksuojant laiką, nes kitokio būdo tuomet nebūta. Garbaus amžiaus V. Ramanauskas iki šiol domisi fotografija, tačiau fotoaparato į rankas jau nebeima.
Pirmą kartą užmarštyje ir dulkėse paskendę tremties kadrai buvo ištraukti Atgimimo laikais, kai Mažeikių muziejuje surengta pirma rajono tremties fotografų paroda. Pernai toje pačioje vietoje buvo surengta personalinė V. Ramanausko paroda „Sibiras–Žemaitija“. Tremčiai skirtos nuotraukos yra eksponuojamos Genocido aukų muziejuje.
Dvejopas tremties vertinimas
Į Kupiškį garbaus amžiaus fotografą atlydėjo jo sūnus, istorikas ir muziejininkas Vytautas Ramanauskas. Jis tvirtino, kad apie tremtį galima kalbėti labai liūdnai, bet reikia įžvelgti ir šviesiąją pusę.
„Ar fotografijose matote liūdnus veidus? Taip, šie žmonės patyrė daug gyvenimo skaudulių: badą, išsiskyrimą su namais, mirtį ir kitus dalykus. Jie matė daug vargo, tačiau jų akys blizga“, – mąsliai kalbėjo istorikas.
Jis didele pergale vadina tai, kad nemažai lietuvių vis dėlto turėjo galimybę ir pasirinko grįžti į Lietuvą, nors ir nežinodami, kas jų laukia gimtojoje žemėje.
„Kai mano seneliai grįžo į savo namus, juose rado svetimus žmones. Jie labai norėjo pernakvoti savo namuose. Nauji šeimininkai kiek pasispyrioję sutiko juos priimti vienai nakčiai. Atrodo, savo rankomis žmonės surentė savo trobelę, o paliko visai svetimi“, – prisiminė Vytautas Ramanauskas.
——-
Autorius: Audinga SATKŪNAITĖ