Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kuo čia dėti tie augalai. Politika sau, augalija sau. Visgi giliau pasirausus galima užčiuopti labai glaudų jų tarpusavio ryšį.
Į tai galima žvelgti plačiąja ir siaurąja prasme. Pirmu atveju augalai dažnai griežia pirmu smuiku mūsų socialiniame gyvenime – jie mus lydi ir džiaugsmo, ir skausmo akimirkomis, primena neužmiršti svarbių dalykų.
Nuo seno žinomas ir neretai praktikuojamas paprotys gimus sūnui pasodinti ąžuolą, o susilaukus dukros – liepą. Pas mus net superpensininkai savo parkelio gabalėlį turi. Ąžuolynai ir kitokių medžių giraitės sodinamos minint iškilias valstybines sukaktis. Antai ir dabar planuojama taip paminėti Lietuvos valstybės šimtmetį.
Net yra gėlių spalvų aiškinamasis žodynas, tik šiuolaikiniam žmogui, negalinčiam pakęsti naftalinu dvelkiančių pamokymų, tos prasmės neberūpi. Daugeliui, pavyzdžiui, atrodo visiška nesąmonė, kad geltona spalva gali reikšti neapykantą. Atvirkščiai – tai saulės, šilumos ir švelnumo simbolis.
Tokios augalų ir žmonių draugystės formos žinomos seniai. Įdomiausia, kad randasi ir naujų. Antai Kupiškyje pasodintas sakurų parkas. Jo iniciatoriai buvo rajono ūkininkai, tiksliau, dabartinės rajono Tarybos opozicionierius, rajono ūkininkų vadas.
Valdžios vadeles šiuo metu rajone turintiems konservatoriams nelabai prie širdies tos sakuros. Matyt, pavydo kirminėlis graužė, kad ne jie tokios gražiai žydinčios idėjos pradininkai, kad sakuras lankydami gyventojai ne juos prisimins, bet oponentą. Džiugu, kad neilgai graužtasi.
Šiemet ėmė palei Kupą plėstis konservatorių magnolijų alėjos, sąžalynai. Nežinau nei kaip pavadinti tuos naujuosius želdynus. Išties gražūs subtilių spalvų augaliukai. Tikrai galintys atlaikyti sakurų konkurenciją.
Susiklosčius šiam kontekstui kyla klausimas, kodėl nieko nesiima rajono socialdemokratai. Juk turi savo simbolį – raudoną rožę. Tai kurgi jų natūralūs rožynai? Gal nesinori su rožynais prasidėti, nes prie sakurų ir magnolijų tos gėlės atrodys labai provincialiai, senamadiškai. O gal nedrįsta oponuoti rajono Tarybos dabartiniams partneriams, veisdami rožynus, išsišokti, nes rožės yra rožės, labiau prisitaikę prie mūsų klimato ir turinčios visus šansus nustelbti egzotiškas sakuras ir magnolijas. Jei taip nutiktų, kas liktų iš tos rajono socialdemokratų ir konservatorių draugystės.
Įdomiausia būtų sužinoti, ką mąsto patys augalai. Jei nenuvys, nenudžius, gal tai ir bus palankumo visiems ženklas. Grožėsimės jais ir kiekvienas kursime asmeninį santykį su jais, nesukdami galvos, kas ir kodėl juos pasodino. Galbūt kažkur sodinsime savo sakuras, magnolijas ir rožes. Kalbėsimės augalų kalba su kitais.
——-
Autorius: Banguolė ALEKNIENĖ-ANDRIJAUSKĖ