Žiūriu pro lungų, anūkai komolį varinėja po kiemų. Nosis apsiavimų prasporda unt tų sviedinį. Vokar ir lungų išburbino.
Kaiminkėla Onyta va ataina lėliuodama, sopunčius pirštus supdama, nei ravėt bagolia, nei nieko. Mūsų ožį paėrzino, tasai parmušė ir neduoda atsikėlt, jėgu tik pasjudina, ir vėl duoda. Nuvarau gražiuoju tų savo ožėlį, noriu padėt kaiminkėlai atsikėltėn, o to bliauna – aik tu šėko pjaut, kėp aš pardribau, tėp ir atsikėlsiu!
Dėjuoja įjėjus gryčion, kad no ravėjimo nėt tarpupirščius išbara, ir krumpliukus visus sopa. Iššvilpus dukta rūralį pakraipius miestan, negalajo mat šitoj gryčėlaj riogsot, būt padėjus. Tingia tingia jaunimas ravėt! Dovus dovus no pot ryto žolas rautėn, kol pusiau įsopįs, nemokunt roplom ravėtėn kėp vėžys. Šaknala palieka, lėtaus davoliai, šiulta, ir toj vėl kėlias žliugė. Tagul žola auga nors lyg koklu, jynai nebaisiunt ravatų. Mat ir sųnarių uždegimu, ir ryklas susiaurėjimu sirgus, ir skrandžio žaizdos kamuoja. Kad kas nuravat daržų, tai dubultai ažmokėt, alia ir Stasia jau užusokius, kad ba pinkiosdėšium tai nebaravas. Nutariam abidvi, kad nobodu ir vosarų, ir ravėk, ir žiūrėk.
Sakau, geriau unt anūkus žiūradamos prisminkim savo vaikystas dienas. Kaiminkėla do vis pikta, vos išstana – aš nesakau, kad neraikia vaikom nupirktėn koks žaisliukėlis, alia kad par daug, nebagerai.
Atomanam, pavoserį unt karvės, orklio kūbrio, kė šėrias, veli veli tarp runkų plaukus ir suveli didžiausius tokios gniužulus, mėčikus, ir pažaist, ir odatom subėst gerai, guminių svėdinių tadu nebuvo. Kad gi juokas, pienas tai piepa sakydavau, duona – niunia, kiaušinis – kikis, arklys – kuzia, karvė – mūmū.
Mon bais gražu, senėlis išmokino, pavoserį nupjauni žilvičio šakelas, vienų golų paužulniai, kitų tėsiau, padaužai padaužai, žėva nusmauna, išpjaustai viršuj vienų skylutį, toliau kokias tris ir tilili tilili tirlirliuoji su tu švilpu. Ir iš builių pasdirbį dūdalas skudučiuodavom.
O kėp meiliai bobuta ar senėlis mokėjo mum užbovytėn. Pasisodinį unt kėlių pajims runkytį ir – vyri vyri košį barnai atsilošį, čia sumtėlis, čia šaukštėlis, čia duonos kumpėlis, čia podalalis, čia gardus viralalis. Ir do pakutydavo – viena pelyta baga takeliu kut kut kut kut. Ošen tai vis prašydavau, kad pajodytų – nuspirkįs baronkėlių kamasai kamasai kamasai atgalio atgalio. Atsimanu, išdribo duntys, tai šitėp sokė – pala pala, še tau liepinį, duok mon kaulinį, stiprų, grožų, tiesų.
Seniau nebuvo nei tų lėlių labai, kad ti susisuki kokių skaralį, skiautalį, prikiši votagalių, pasisiuvi gražias lalas, supi, lopšinas dainuoji – čiūčia liūlia mažutalį, lylia lylia…
Pykš! Kaiminkėlas vyras duris daužo, motos, kad piktai aina – kiek čia sėdėsi, volgyt noriųs, čia jum ne lylia lylia barboruškų, ba duknėlių, ba poduškų! Vyras jis puikus kėp porcelianina lala, bat prosto proto, vis aiškina, kad mylat – čia yr ne žaislas, o širdis – ne milo skiautala. Onyta tyliai uždainuoja – tau dabar karčiamala, čiela zobovala. Ir do paėrzina – Juozapai tapai, Biržų garboriau, išdirbai skūras juodas, raudonas, koks tavo dorbas, toks ir zoplotas, jodos duonos didelis šmotas.
Išsigrūda abudu pro duris, pasbučiuoja, žiūriu ir misliu – višta nedos viščiukų čiupinėt, o žmogus žmogų pats čiupinėja. Neprajo nė minuta, girdžiu, kad lojojas lojojas. Ot, vis tasia dvasia, nei vieno, nei kito prė žaizdos nedėsi.
——-
Autorius: Palmira KERŠULYTĖ